Tai įvyko netrukus po to, kai 2002-aisiais amerikiečių laikraštis „Boston Globe“ pradėjo skelbti savo straipsnių seriją apie kunigus-plėšrūnus, – vėliau apie šį žurnalistinį tyrimą buvo suskurtas filmas „Sensacija“ (angl. „Spotlight“).
Tada Airijos vyriausybė įsteigė komitetą, pirmininkaujamą teisėjo Seano Rayano, kuris ėmėsi tirti gandus apie katalikų globos įstaigose kunigų prievartaujamus vaikus.
2009-aisiais Rayano komisija paskelbė 2600 puslapių raportą. Pasirodo, nepaisant Airijos vyriausybės patikrinimų ir priežiūros, katalikų dvasininkai dešimtmečius kankino tūkstančius vaikų. Globos įstaigose augantys vaikai buvo paversti vergais. Kai kurie jų – sekso vergais.
Berniukų prievartavimas ir tvirkinimas buvo būdingas dalykas katalikiškuose vaikų namuose. Taip pat merginų ir moterų prievartinė tarnystė Bažnyčios kontroliuojamose įstaigos. Vėliau buvo atskleista faktų apie tai, kad mirę kūdikiai reguliariai buvo pakasami masiniuose kapuose arba nuotekų duobėse.
Skandalai tuo nesibaigė. Į Vokietijos spaudą nutekėjo tyrimas, kuriame atskleista, kad 1946-2014 metais 1670 dvasininkų smurtavo prieš 3677 vaikus.
Tyrimai tęsėsi kitose šalyse. Pernai JAV nustatė, kad per 70 metų vien Pensilvanijos valstijoje daugiau kaip 1000 vaikų patyrė prievartą. Bažnyčia sėkmingai nutildė aukas, nukreipė teisėsaugos dėmesį ir apsaugojo kunigus-plėšrūnus. Paaiškėjo, kad kunigai pedofilai duodavo savo aukoms aukso kryželius, kad kiti grobuonys atpažintų nesipriešinančius vaikus.
2018-aisiais panašūs tyrimai ir kratos pradėti dar 15-oje JAV valstijų. Teisėsauga surinko įrodymus apie seksualinės prievartos atvejus ir demaskavo kunigus-plėšrūnus dangsčiusį kardinolą Danielių DiNardo.
Kai visą tai iškilo į viešumą, popiežius Pranciškus atsakė švelniu kvietimu Romoje surengti keturių dienų vyresniųjų vyskupų susitikimą dėl nepilnamečių apsaugos bažnyčioje. Jis teigė nieko nežinojęs apie atskleistus prievartos atvejus. Popiežius išreiškė „gėdą ir sielvartą“, bet neparodė jokių ženklų, kad Bažnyčią reiktų reformuoti iš esmės arba imtis tikros atgailos.
Paaiškėjo, kad kunigai pedofilai duodavo savo aukoms aukso kryželius, kad kiti grobuonys atpažintų nesipriešinančius vaikus.
Teksto autorius Jamesas Carrollas rašo, kad prieš ketvirtį amžiaus jis tapo „Boston Globe“ apžvalgininku, o dar prieš kelis dešimtmečius buvo katalikų kunigu. Jo pirmoji apžvalga, publikuota 1992-ųjų rugsėjį, buvo refleksija į paviešintą vaikų išnaudojimo atvejį, kuriame buvo minimas Masačusetso kunigas Jamesas Porteris. Vėliau J.Carrollas rašė apžvalgas, kurios buvo publikuojamos šalia „Spotlight“ žurnalistinių tyrimų apie kunigus-plėšrūnus.
Autorius rašo, kad nepaisant visko iki 2018-ųjų vasaros buvo praktikuojantis katalikas. Tačiau po santūrios popiežiaus Pranciškaus reakcijos į paviešintus prievartos aktus, teksto autorius J.Carrollas priėmė sąmoningą sprendimą nebeiti į mišias.
„Aš neapgaudinėju savęs, esą mano atsisakymas eiti į Šv. Mišias turi kokios nors reikšmės kitiems, – rašo J.Carrollas, – bet man tai yra svarbus gyvenimo žymuo.“
Savo publikacijoje J.Carrollas nagrinėja celibato istoriją, prigimtį ir padarinius. Jis rašo, kad celibato įžadas buvo sukurtas kaip Bažnyčios turtų kontrolės įrankis, kad kunigų lobynai nebūtų perduoti jų palikuonims. Autorius rašo, kad laikui bėgant celibato ir nekaltybės kultas sukūrė nežmoniškas psichologines pasekmes ir įtarumą dėl kūniškos patirties.
Celibatas leido Bažnyčios struktūroje sukurti hierarchiją, kuri atkartojo viduramžių feodalinę tvarką. Kai aš buvau įšventintas į kunigus, rašo J.Carrollas, turėjau įdėti savąsias rankas į vyskupo rankas, – tai feodalinis gestas, rodantis vasalo ištikimybę savo šeimininkui. Autorius rašo: „Aš pasižadėjau būti ištikimas jam, o ne principams, idealams ar net Bažnyčiai.“
Klerikalizmas paaiškina, kaip Bažnyčioje gali klestėti seksualinė prievarta ir kaip ji gali būti slepiama taip ilgai. Jei klerikalizmo struktūra nebus išardyta, Romos katalikų bažnyčia neišgyvens. Ir nenusipelno išgyventi.
Autorius rašo, kad jam popiežius Pranciškus pradžioje atrodė kaip gelbėtojas. Jis ėmėsi daugybės dalykų, kurie atrodė labai svarbūs ir sudėtingi. Popiežius pabučiavo musulmonų kalinio pūslėtas kojas, ėmėsi piligrimystės į JAV ir Meksika, atvėrė duris į Kubą.
„Net ir tada, kai atsiduriu prieš užrakintas duris, – kartą sakė Pranciškus, – aš visada stengiausi rasti plyšį, tik mažą tarpelį, kad galėčiau jas atidaryti.“
Teksto autorius J.Carrollas rašo, jog neįgyvendinus esminių reformų Bažnyčia yra pasmerkta.
Šių metų pradžioje, atsakydamas į reporterio klausimus, Pranciškus pripažino, kad kunigų ir vienuolių seksualinė prievarta išlieka nekontroliuojama katalikų problema. Afrikoje išplitus AIDS, kunigai ėmė išnaudoti vienuoles kaip sekso verges, nes jos neužsikrėsdavo virusu. Kunigai organizuodavo abortus pastojusioms vienuolėms.
„Tiesa, yra kunigų ir vyskupų, kurie tai darė“, – pripažino Pranciškus.
2019-ųjų vasarį „The Washington Post“ tyrimas atskleidė, kad Pranciškus žinojo, kad kunigai sistemingai išnaudojo kurčiuosius vaikus. Tai atskleidė ne Bažnyčia, bet civilinės institucijos. Aukos pasakojo, kad kunigai nenorėjo mokytis kurčiųjų kalbos, užtat dažnai naudodavo jiems svarbiausią simbolį – pirštą, prispaustą prie lūpų: tyla.
Po žurnalistinio tyrimo Vatikanas buvo priverstas pripažinti, kad jis jau seniai turi slaptus protokolus, ką daryti dėl prievartos prieš vaikus. Pagal šią politiką, įžadus sulaužęs kunigas buvo raginamas atsistatydinti. Vatikano ekspertai teigė, kad tai „ne kanoninis nusikaltimas“.
Vatikanas buvo priverstas pripažinti, kad jis jau seniai turi slaptus protokolus, ką daryti dėl prievartos prieš vaikus. Pagal šią politiką, įžadus sulaužęs kunigas buvo raginamas atsistatydinti.
Amerikoje, Afrikoje, Europoje, Azijoje ir Australijoje – visur, kur buvo katalikų kunigų, buvo ir prievartos prieš vaikus. Jeigu ne žurnalistai ir teisininkai, kunigų seksualinė prievarta vis dar būtų slepiama.
Tokia galios struktūra kaip Romos katalikų bažnyčia, kuri atsakinga tik sau, visuomet bus linkusi piktnaudžiauti galia ir aukų bejėgiškumu. Kaip pasakojo viena iš aukų Bostone, kunigas įpareigojo ją tylėti pasitelkęs „išpažinties galią“.
Nors kunigų pedofilų palyginus nėra daug, bet dabar jau aišku, kad skaičius yra gerokai didesnis nei tikėtasi. Iš dalies taip yra ir todėl, kad daugelis kunigų patyrė kaip sunku yra laikytis celibato įžado nepertraukiamai ir nuosekliai.
Tokie vyrai yra labai pažeidžiami.
