Kandidatuodamas ir jau tapęs Kanados premjeru, J.Trudeau kalbėjo apie ekonominį ir mokesčių teisingumą. „Galime sau leisti daryti daugiau dėl tų žmonių, kuriems to reikia, darydami mažiau dėl tų, kuriems to nereikia“, – rinkimų kampanijos metu teigė J.Trudeau.
Kampanijos metu J.Trudeau itin padėjo jo artimas draugas S.Bronfmanas, rinkęs lėšas premjero Liberalų partijai.
Finansininkas ir vienos žymiausių Kanados šeimų atžala S.Bronfmanas, per dvejus metus beveik padvigubindamas J.Trudeau partijai skiriamas aukas, ją transformavo iš prie mirties slenksčio stovinčio skurdžiaus į finansinį milžiną.
J.Trudeau: „Galime sau leisti daryti daugiau dėl tų žmonių, kuriems to reikia, darydami mažiau dėl tų, kuriems to nereikia.“
„Justinas yra labai, labai paklausus, – kartą žurnalistams sakė 53 metų amžiaus S.Bronfmanas. – Jis turi gerą vardą, žmonės nori sužinoti, kas jis yra.“
Tapęs vyriausiuoju Liberalų partijos lėšų rinkėju, S.Bronfmanas ėmėsi savo krikštatėvio Leo Kolbero darbo ir juokais save pavadino Bronfmanų šeimos consigliere (mafijos nariu, patarinėjančiu vadeivai ir padedančiu išspręsti konfliktus – red.). S.Bronfmano šeima ilgus metus buvo ir vis dar yra Liberalų partijos elito ramstis.
J.Trudeau žinutė apie turtingųjų apmokestinimą sulaukia simpatijų iš viso pasaulio. Vis dėlto slapti dokumentai atskleidžia, kad privati S.Bronfmano investicinė kompanija „Claridge“ ketvirtį amžiaus tyliai padėjo pervesti milijonus dolerių į Kolberų šeimos ofšorines įmones ir taip išvengti mokėti mokesčius Kanadoje, JAV ir Izraelyje. Tai buvo daroma pasitelkiant šeimos patikos fondus, patronuojamąsias įmones ir abejotinas buhalterines operacijas.
Anot mokesčių ekspertų, kai kurie iš šių pervedimų galėjo pažeisti įstatymus. Pervedimai galėjo būti vykdomi tuomet, kai S.Bronfmanui, L.Kolberui ir kitiems interesų slėpti mokesčius turintiems klientams atstovaujantys teisininkai vykdė lobistinę kampaniją, padėjusią pasipriešinti ilgalaikėms Kanados pareigūnų pastangoms pažaboti vengimą mokėti mokesčius per patikos fondus.
Bronfmanų ir Kolberų šeimoms atstovaujantis advokatas ICIJ ir Kanados transliuotojui „Canadian Broadcasting Corp.“ (CBC) teigė, kad „nė vienas pervedimas ir nė viena minima įmonė nebuvo įkurta siekiant išvengti mokėti mokesčius“. Teisininkas pridūrė, kad įmonės „visada visiškai atitiko visus galiojančius įstatymus ir reikalavimus“.
Apie S.Bronfmano ir L.Kolbero schemas, skirtas nuslėpti mokesčius, rašo projekte „Paradise Papers“ dalyvaujantys žurnalistai Ryanas Chittumas ir Harvey Cashore'as.
„Paradise Papers“ – tarptautinis tyrimas, atliekamas Vokietijos leidinio „Süddeutsche Zeitung“ gautų duomenų pagrindu, tarptautinės žurnalistų komandos darbą koordinuojant žurnalistinių tyrimų centrui „International Consortium of Investigative Journalists“ (ICIJ).
15min – vienintelis šio tyrimo partneris Lietuvoje, turintis išskirtines teises kartu su pasauliniais partneriais publikuoti naujausius „Paradise Papers“ tyrimus. Projekto naujienas kviečiame sekti specialiame polapyje.
Galingi Kanados žaidėjai
S.Bronfmano senelis – rusų imigrantas Samuelis Bronfmanas, kuris, gyvendamas Kanadoje, alkoholio draudimo metais JAV pardavinėjo svaigiuosius gėrimus. Tokiu būdu jo įmonė „Seagram“ susikrovė milijardus dolerių. Samueliui Bronfmanui mirus 1971-aisiais, turtą paveldėjo jo sūnūs Edgaras ir Charlesas.
Tuomet Bronfmanų šeima įsigijo nekilnojamojo turto gigantą „Cadillac Fairview Corp.“, įmonę „Hollywood's Universal Studios“ ir „Seagram“ dangoraižį Niujorko rajone Manhatane. Šeimai priklauso nemažos tokių įmonių kaip „MGM“ ir „DuPont“ akcijų dalys. Ch.Bronfmanas – J.Trudeau partijai lėšas renkančio S.Bronfmano tėvas.
Šeimos biografas 2016-aisiais rašė, kad „didžiuliu savo turtu Bronfmanų šeima prilygo Kanados kilmingiesiems“.
1950-aisiais Samuelio ir Saidye Bronfmanų įkurtas šeimos fondas tuo metu buvo vienas filantropiškiausių Kanadoje. Taip šeimos pavardė atsirado ant McGillo universiteto Monrealyje ir Izraelio muziejaus Jeruzalėje.
Šeimos biografas 2016-aisiais rašė, kad „didžiuliu savo turtu Bronfmanų šeima prilygo Kanados kilmingiesiems“.
Jaunystėje roko muziką ir beisbolą mėgęs S.Bronfmanas norėjo tapti profesionaliu slidininku, o ne verslininku. Vis dėlto jis, iš tėvo paveldėjęs šeimos investicinę įmonę „Claridge Inc.“, pradėjo investuoti į nekilnojamąjį turtą, restoranus ir pramogų verslą.
Tęsdamas šeimos tradiciją, jis žydų, švietimo ir aplinkosaugos fondams aukojo milijonus dolerių. Kai 2013-aisiais S.Bronfmanas Liberalų partijos rinkimų kampanijai surinko beveik du milijonus dolerių (1,7 mln. eurų), 2015-aisiais J.Trudeau jį paskyrė vyriausiuoju lėšų rinkėju.
Tuo tarpu L.Kolberas gimė kuklesnėmis sąlygomis. Savo karjerą pradėjęs šeštajame dešimtmetyje, kai padėdavo Samueliui Bronfmanui sudaryti nedidelės vertės nekilnojamojo turto sandėrius, 1957-aisiais jis jau vadovavo privačiai Samuelio Bronfmano investicijų firmai.
E.Bronfmanas: „Mums pasisekė, kad mums įtaką padarė toks vyrukas kaip Leo, kuris turėjo skaičiuoti centus ir užsidirbti pragyvenimui.“
„Mums pasisekė, kad mums įtaką padarė toks vyrukas kaip Leo, kuris turėjo skaičiuoti centus ir užsidirbti pragyvenimui“, – savo autobiografijoje rašė E.Bronfmanas. Tuo tarpu šeimos biografas teigė, kad „Samuelis elgėsi su Kolberu kaip su sūnumi, o Leo garbino Samuelį kaip tėvą“.
Kai 1964 m. gimė S.Bronfmanas, L.Kolberas tapo jo krikštatėviu. Jis padėjo įkurti įmonę „Cadillac Fairview“, šeštajame dešimtmetyje prisidėjo prie „Toronto-Dominion Centre“ pastatų komplekso vystymo.
1983-aisiais J.Trudeau tėvas Pierre'as, tuomet baigiantis kadenciją kaip ilgiausiai tarnavęs Kanados ministras pirmininkas, paskyrė L.Kolberą į Kanados Senatą. „Kaip dažnai turėsiu ateiti?“, – klausė L.Kolberas. „Kartais pasirodyk. Tai nėra labai svarbu“, – atsakė P.Trudeau.
Kitais metais P.Trudeau liberalas įpėdinis Johnas Turneris paskyrė L.Kolberą vyriausiuoju partijos lėšų rinkėju. L.Kolberas, keliaudamas po Kanadą Bronfmanų lėktuvu, partijai surinko milijonus.
Bėgant metams Kolberų šeimos finansai persipynė su Bronfmanams priklausančiu turtu. „Ansvacher“ dokumentai atskleidžia, kad dešimtojo dešimtmečio pradžioje Ch.Bronfmanui įkūrus investicinės firmos „Claridge“ padalinį Izraelyje, L.Kolbero sūnus Jonathanas tapo jo vadovu ir persikėlė gyventi į šią Vidurio Rytų šalį. Mainais jis paprašė 15 proc. akcijų.
Dėmesys mokesčiams
Nepaisant lengvabūdiško požiūrio į pareigas Senate, L.Kolberas daug dėmesio skyrė finansinių interesų atstovavimui. Jis metų metus bandė palengvinti bankų susijungimus, tapo Senato Bankininkystės komiteto pirmininku. L.Kolberas suvaidino esminį vaidmenį sumažinant kapitalo prieaugio mokestį.
Būdamas iškili politinė figūra, L.Kolberas ir jo sūnus Jonathanas, padedami Bronfmanų, perkėlė turtą į lengvatinio apmokestinimo zoną. Anot nutekintų „Ansbacher“ dokumentų, 1991-aisiais L.Kolberas Kaimanų salose įkūrė Kolbero patikos fondą. J.Kolberas tapo paveldėtoju.
Pirmoji 9,8 mln. dolerių (8,4 mln. eurų) vertės paskola, kurią Ch.Bronfmanas suteikė 1991-aisiais, turėjo neįprastą sąlygą: „Paskolos palūkanų norma gali būti nustatoma šalių susitarimu.“
Dokumentai atskleidžia, kad pirmaisiais mėnesiais Brofmanai Kolbero patikos fondui suteikė keleto milijonų dolerių vertės paskolas.
Pirmoji 9,8 mln. dolerių (8,4 mln. eurų) vertės paskola, kurią Ch.Bronfmanas suteikė 1991-aisiais, turėjo neįprastą sąlygą: „Paskolos palūkanų norma gali būti nustatoma šalių susitarimu.“
Remiantis „Ansbacher“ dokumentais, dešimtojo dešimtmečio viduryje Kolbero patikos fondo turtas buvo vertinamas 38,5 mln. dolerių (33 mln. eurų). Fondo veikla per finansinius patarėjus, teisininkus ir paskolas buvo susijusi su Bronfmanais.
1996-aisiais tuometinis Kanados generalinis auditorius Denisas Desautelsas visuomenėje iškėlė mokesčių teisingumo klausimą. Tuomet jis paviešino ataskaitą apie neįprastą Kanados mokesčių tarnybos reglamentą, leidusį neįvardintai turtingai šeimai į užsienį pervesti 2 mlrd. dolerių (1,7 mlrd. eurų) jų neapmokestinus.
Ataskaitoje buvo rašoma, kad „pervedimai galėjo pažeisti įstatymą“, ir kad dėl šio reglamento į biudžetą nebuvo įnešta milijonai dolerių. Buvo atskleista, kad aukšto rango pareigūnai ignoravo tarnybos darbuotojus, besipriešinusius reglamento priėmimui.
Nors D.Desautelsas niekada neatskleidė šeimos tapatybės, tą padarė žiniasklaida, įvardinusi Charlesą Bronfmaną ir jo vaikus Stepheną bei Ellen.
Duodamas interviu ICIJ partneriams „CBC“ ir „Radio-Canada“, D.Desautelsas teigė tuo metu nerimavęs, kad šeimai atstovaujantys teisininkai turėjo ypatingą priėjimą prie vyriausybės pareigūnų. Vis dėl to buvęs generalinis auditorius dar kartą atsisakė įvardinti šeimą.
Jausdamas visuomenės spaudimą įgyvendinti mokesčiu reformą, Kanados finansų departamentas 1999-aisiais pasiūlė priemones, padėsiančias panaikinti žalingus patikos fondus, kuriais naudodamiesi turtingi kanadiečiai vengė mokėti mokesčius.
Jausdamas visuomenės spaudimą įgyvendinti mokesčių reformą, Kanados finansų departamentas 1999-aisiais pasiūlė priemones, padėsiančias panaikinti žalingus patikos fondus, kuriais naudodamiesi turtingi kanadiečiai vengė mokėti mokesčius.
Pareigūnai tuo metu rašė, kad patikos fondus reguliuojančias taisykles buvo lengva apeiti, o „mokesčių rojai“ padėjo turtingoms šeimoms slėpti pajamas, kurios Kanadoje būtų apmokestinamos. Vis dėlto tų metų lapkritį Liberalų partijos vadovaujama vyriausybė, jausdama spaudimą iš teisininkų ir lobistų, staiga pasiūlymą atmetė.
„Manau, kad vyriausybė pasielgė labai gudriai išreikšdama rūpestį šiuo klausimu, tačiau nieko nedarydama, – prisimena buvusi parlamento narė Judy Wasylycia-Leis, priklausiusi Bendruomenių Rūmų Finansų komitetui. – Manau, kad kiekvienas galingųjų šios šalies finansininkų, turtingųjų ir iš „mokesčių rojų“ besipelnančių šeimų žingsnis darė spaudimą vyriausybei. Be to, daugeliu atveju jie ir buvo vyriausybė.“
Kanados lobistinės veiklos komisaro biuro įrašai rodo, kad Bronfmano patikos fondui atstovaujantys teisininkai užsiėmė lobistine veikla. Jie bandė padaryti įtaką valstybės pareigūnams, siekiantiems apmokestinti patikos fondų pajamas ar kitaip užkirsti kelią vengimui mokėti mokesčius.
„Appleby“ vykdantysis direktorius: „Įvairios lobistų grupės bando paveikti Kanados vyriausybę, kad ji šį pasiūlymą atmestų, tačiau nėra jokių garantijų, jog jiems pasiseks. Todėl mums reikia identifikuoti galimai paveiktus atvejus ir pakoreguoti patikos fondo sąlygas ten, kur įmanoma.“
Pavyzdžiui, 2015-aisiais Kolbero ir Bronfmano patikos fondams atstovaujančios teisės firmos „Davies Ward Phillips & Vineberg“ vadovas Michaelas Vinebergas užsiregistravo kaip lobistas dirbti Bronfmanams.
Dokumentai atskleidžia, kad įmonės „Appleby“ atstovai pastebėjo lobistų bandymus užkirsti kelią mokesčių slėpimo per patikos fondus apribojimui.
„Įvairios lobistų grupės bando paveikti Kanados vyriausybę, kad ji šį pasiūlymą atmestų, tačiau nėra jokių garantijų, jog jiems pasiseks, – 2008 m. vidiniame laiške rašė „Appleby“ vykdantysis direktorius. – Todėl mums reikia identifikuoti galimai paveiktus atvejus ir pakoreguoti patikos fondo sąlygas ten, kur įmanoma.“
2008-aisiais „Davies Ward Phillips & Vineberg“ buvo sveikinama suvaidinus esminį vaidmenį sustabdant Kanados Senatą. Patikos fondų įstatymas jau buvo priimtas Bendruomenių Rūmuose.
„Senato, kuris paprastai įstatymus patvirtina pernelyg nesigilindamas, skirtas dėmesys yra beprecedentis“, – tuo metu rašė mokesčių srityje dirbantis advokatas iš Kanados. Jis pridūrė, kad labiausiai prie to prisidėjo teisininkai iš „Davies Ward Phillips & Vineberg“.
Įstatymas, skirtas pažaboti patikos fondus, Kanadoje nebuvo priimtas iki 2013-ųjų.
Kolbero patikos fondas
Nutekinti dokumentai atskleidžia neįprastus susitarimus tarp Kolbero ir Bronfmano patikos fondų. Pavyzdžiui, Bronfmano fondas Kolbero fondui suteikė paskolas be palūkanų.
Mokesčių tarnybos, įskaitant Vidaus pajamų tarnybą ir Kanados mokesčių tarnybą, paskolas be palūkanų vertina kaip įspėjamąjį mokesčių vengimo schemų ženklą. Šiomis schemomis slepiamos apmokestinamos pajamos arba dovanos pateikiamos kaip paskolos.
R.Avi-Yonah: „Tarp susijusių šalių negali būti paskolų be palūkanų.“
Mičigano universiteto teisės profesorius Reuvenas Avi-Yonah mano, kad mokesčių įstatymai draudžia tokius sandorius. „Tarp susijusių šalių negali būti paskolų be palūkanų“, – sakė R.Avi-Yonah.
Pavyzdžiui, Bronfmanai ir Kolberai susitarė, kad 2002-aisiais paskola, kurios vertė siekė 4,1 mln. dolerių (3,5 mln. eurų), bus išduota be palūkanų. Tiesa, tuomet iškilo problema – Bronfmano patikos fondas buvo įsikūręs JAV. Patarėjai pasiūlė išeitį: Kolbero fondas mokės palūkanas, tačiau jas atgaus per kitą kanalą.
2004-aisiais J.Kolberas gavo elektroninį laišką iš patarėjo investicijų klausimais Dono Chazano. Jis rašė, kad nors remiantis JAV įstatymais Bronfmano patikos fondas turėjo suteikti paskolą su palūkanomis, „Claridge“ ketino „kažkokiu būdu gauti jam viską“.
D.Chazanas rašė: „Tikriausiai būsi paprašytas išrašyti sąskaitą „Claridge“ už suteiktas paslaugas. Šio mokesčio suma bus lygi palūkanoms, kurias už paskolas Kolbero patikos fondas turi sumokėti „Claridge“.
2005-aisiais D.Chazanas J.Kolberui elektroniniu paštu rašė: „Kadangi realybėje niekada nereikėjo mokėti palūkanų už šią paskolą (tik formaliai), Bronfmano patikos fondas turi kompensuoti Kolbero patikos fondo išlaidas“. J.Kolberas faksu nusiuntė šio elektroninio laiško kopiją savo advokatui Izraelyje su prierašu „KONFIDENCIALU“.
Kolberų ir Bronfmanų fondų advokatai teigė, kad Kolbero patikos fondo gautos paskolos „nebuvo susijusios“ ir „JAV pilietis, suteikdamas paskolą be palūkanų, nepažeidžia JAV įstatymų. Tam tikromis sąlygomis tai labiau menamos palūkanos“.
Menamos palūkanos mokesčių tikslais fiksuojamos kaip išmokėtos net ir tais atvejais, kai tai nėra padaroma.
„Vienu ryšiu mažiau“
Dokumentai taip pat atskleidžia, kad Kolberų atstovai buvo susirūpinę, jog išliks ryšio tarp patikos fondo ir operacijų Kanadoje pėdsakų.
Remiantis Kanados mokesčių tarnyba, tikroji kompanijos ir patikos fondo vieta, nesvarbu, kur fondas įregistruotas, yra ten, kur įsikūrusi jo valdyba. Jei Kanados pareigūnai išsiaiškina, kad patikos fondas iš tiesų valdomas iš Kanados, gali tekti susimokėti mokesčius, priskaičiuotus nuo pat fondo įkūrimo pradžios.
2006-ųjų „Ansbacher“ atmintinėje rašoma apie kompanijos teisininkų pokalbį su D.Chazanu, kuriame jis minėjo, kad 81 750 dolerių (70 183 eurų) sąskaita už jo paslaugas gali būti susijusi su patikos fondo valdyba Kanadoje.
„Ansbacher“ buhalteris rašė, kad D.Chazano darbas „turėtų būti traktuojamas kaip asmeninės išlaidos, o ne patikos fondo išlaidos“. „Tai reikštų dar vienu formaliu ryšiu mažiau tarp patikos fondų ir už Kaimanų (salų – red.) ribų esančių įmonių“, – pridūrė jis.
„Ansbacher“ vėliau įformino sumokėtus 81 750 dolerių (70 183 eurų) kaip „skolos grąžinimą“ J.Kolberui.
„Ansbacher“ vėliau įformino sumokėtus 81 750 dolerių (70 183 eurų) kaip „skolos grąžinimą“ J.Kolberui.
Prieš keletą savaičių duodamas interviu CBC, J.Kolberas buvo paklaustas, kas vadovavo Kolbero patikos fondui. Jis atsakė, kad D.Chazanas „buvo patarėjas“. „Jis yra tas vyrukas, kuris priėmė sprendimus“, – teigė J.Kolberas. D.Chazanas gyvena Kanados mieste Monrealyje.
Atsakydami į ICIJ klausimus, Kolberų ir Bronfmanų advokatai teigė, kad „įgaliotiniai, kurie kontroliuoja ir administruoja patikos fondą ir priima investicinius bei kitus sprendimus, visada buvo Kaimanų salų gyventojai, arba patikos įmonės, kurios puikiai išmano ir yra patyrusios patikos fondų vadovavimo ir administravimo srityje“.
Teisininkai pridūrė, kad „pono Chazano paslaugos buvo teikiamos daugiausia Kaimanų salose. Jis tikrai niekada nebuvo patikos fondui vadovaujantis asmuo“.
2007-aisiais Kolbero patikos fondui iškilo dar viena problema. Jonathano sesuo ir turto paveldėtoja Lynne Kolber Halliday – JAV pilietė. Todėl jai priklausanti patikos fondo dalis galimai turėjo būti apmokestinta JAV.
„Pašalinti JAV (pilietybę turinčius – red.) paveldėtojus iš patikos fondo – geriausias būdas susitvarkyti su dalyvaujančių šalių turto planavimu“, – rašė „Appleby“. Tuomet L.Kolber Halliday vardas buvo pašalintas iš patikos fondo.
Vėliau „Appleby“ šeimai sukūrė antrą patikos fondą – tam, kad pasirūpintų „kylančiais ir galinčiais iškilti mokesčių klausimais“ Kolbero patikos fonde.
„Appleby“ rašė, kad L.Kolber Halliday „bus pasirūpinta kitais būdais nei per patikos fondą“ ir pridūrė, jog Jonathanas tuo metu seseriai priklausančią patikos fondo dalį pateiks kaip dovaną.
„Tai atrodo tarsi bandymas užkirsti kelią tam, ką būtų galima laikyti jos pajamų mokesčio atsakomybe dėl jai tiesiogiai priklausančios patikos fondo dalies“, – sakė patikos fondų teisės profesorius iš Floridos universiteto Graysonas McCouchas.
Teisininkai: „Jonathanas Kolberas buvo (ir yra) sėkmingas Izraelio verslininkas bei norėjo padėti savo seseriai. Asmeninės dovanos yra įprasta finansinės pagalbos forma. Dovanos gavimas JAV nėra apmokestinamas. Jonathanas Kolberas padėjo savo seseriai, kuri yra dailininkė ir rašytoja.“
„Jonathanas Kolberas buvo (ir yra) sėkmingas Izraelio verslininkas bei norėjo padėti savo seseriai, – teigė Kolberų ir Bronfmanų teisininkai. – Asmeninės dovanos yra įprasta finansinės pagalbos forma. Dovanos gavimas JAV nėra apmokestinamas. Jonathanas Kolberas padėjo savo seseriai, kuri yra dailininkė ir rašytoja.“
„Appleby“ dokumentai rodo, kad 2014-aisiais Kolbero patikos fondo taktikos buvo pasikeitusios. „Rimtai diskutuojame patikos fondo ateitį dėl pastarųjų mokesčių įstatymų pakeitimų Izraelyje“, – J.Kolberas rašė D.Chazanui.
S.Bronfmanas ir L.Kolberas atsisakė pakomentuoti. L.Kolber Halliday neatsakė į prašymus pakomentuoti.
J.Kolbero ir S.Bronfmano advokatas paskelbė, kad Kolbero patikos fondas „nebuvo atsakingas Kanados mokesčių sistemai“ ir pridūrė, jog fondas „visada visiškai atitiko visus galiojančius įstatymus ir reikalavimus“.
Teisininkas pridūrė, kad kai 1991 metais J.Kolberas persikėlė į Izraelį, „naujiems Izraelio gyventojams buvo rekomenduojama turtą laikyti įsteigiant patikos fondus dėl Vidurio Rytų nepastovumo, politinio, ekonominio ir kitokio neužtikrintumo“.
J.Trudeau kova su ofšorais?
J.Trudeau 2015-aisiais tapus premjeru, jo populistinė kampanija, paremta mokesčių teisingumu, turėjo pakilimų ir nuosmukių. Keletą dienų po to, kai ICIJ ir partneriai publikavo „Panama Papers“ tyrimą, J.Trudeau teigė, kad iš jo biudžeto Kanados mokesčių tarybos finansavimui buvo skirta daugiau nei 310 mln. dolerių (266 mln. eurų). Priežastis – stiprinti kovą su mokesčių slėpimu.
„Po „Panama Papers“ paviešinimo pamatėme, kad yra tam tikrų būdų, kaip turtingi individai, apėję įstatymus, vengia mokėti jiems priklausančią mokesčių dalį“, – J.Trudeau sakė žurnalistams.
J.Trudeau: „Po „Panama Papers“ paviešinimo pamatėme, kad yra tam tikrų būdų, kaip turtingi individai, apėję įstatymus, vengia mokėti jiems priklausančią mokesčių dalį.“
Po dviejų mėnesių Liberalų partijos vadovaujamas komitetas parlamente atmetė nesusijusį tyrimą, kuriame Kanados mokesčių tarnyba kaltino apskaitos gigantę KPMG. Šį įmonė padeda turtingiems kanadiečiams vengti mokesčių naudojantis patronuojamosiomis kompanijomis Meno saloje.
KPMG teisininkai tikino, kad KPMG liudytojai negali būti verčiami liudyti parlamente, kadangi byla buvo tuo metu vykusio teismo proceso subjektas. Komitetas sutiko.
Tą patį mėnesį J.Trudeau paskyrė KPMG vadovą savo partijos iždininku. Tuomet opozicijos lyderis ir etikos sargai premjerą apkaltino interesų konfliktu. Vis dar laukiama bylos nagrinėjimo.
Kokteilių vakarėlis
Šiemet lankydamasis Vokietijoje J.Trudeau apeliavo į pasaulinį nepasitenkinimą turtingaisiais. „Atėjo metas mokėti orų atlyginimą. Susimokėti mokesčius, – kalbėjo Kanados premjeras. – Kai vyriausybė tarnauja specialiems interesams, o ne juos išrinkusių piliečių interesams, žmonės praranda tikėjimą.“
2016-asiais S.Bronfmanas padėjo surengti lėšų rinkimų vakarą, į kurį bilietas kainavo 1500 dolerių (1283 eurų). Vakarėlis vyko anglakalbiame Monrealio rajone Vestmonte – viename turtingiausių Kanados anklavų.
Liberalų partijos lėšų rinkėjas potencialius finansinius donorus į vakarėlį kvietė elektroniniame laiške rašydamas apie galimybę „formuoti santykius ir atvirus dialogus su mūsų vyriausybe“.
Vakarėlis vyko L.Kolbero namuose.