Paskutinį kartą dangoraižis („Tour Montparnasse“) centriniame Paryžiuje išdygo 1973 m. Šio 210 m siekiančio bokšto statyba tuo metu sukėlė didžiulius ginčus Paryžiuje, kadangi smarkiai pakeitė Prancūzijos sostinės vaizdą.
Nuo to laiko buvo įvestas pastatų aukščio ribojimas, ir dauguma dangoraižių pradėti statyti Paryžiaus finansiniame rajone „La Defense“.
Vis dėlto 2010 m. šie griežti reikalavimai buvo sušvelninti. Šiuo metu komercinių pastatų centrinėje Paryžiaus dalyje aukštis gali siekti 180 metrų.
Teigiama, kad nuolatos su Londonu save lyginantis ir konkuruojantis Paryžius neturėtų pasiduoti mąstymui, kad dangoraižiai yra privalomas šiuolaikiškumo atributas.
Dangoraižių oponentai teigia, kad Paryžiaus šarmą sukuria mažaaukščiai įvairių stilių pastatai, kurie dera tarpusavyje, o aukšti stiklo ir plieno bokštai bjauroja miesto veidą.
Teigiama, kad nuolatos su Londonu save lyginantis ir konkuruojantis Paryžius neturėtų pasiduoti mąstymui, kad dangoraižiai yra privalomas šiuolaikiškumo atributas.
Kodėl miesto istoriniu paveldu dažnai yra rizikuojama pasiryžtant statyti aukštus pastatus? Svarbiausia priežastis – ekonominė. Dangoraižiai pritraukia daugiau pinigų, nes jie gali pasiūlyti daugiau nuomos vietų. Tačiau Paryžius negali skųstis nuomai skirtų biurų erdvių trūkumu, todėl šio argumento taikyti negalima.
Tuo tarpu gyvenamojo būsto trūkumo centriniame Paryžiuje problemą galima keisti šiek tiek pakeliant aukščio limitą, tačiau statant tradicinio stiliaus pastatus su nedideliais urbanistiniais butais.
Jie padidins gyventojų tankumą Prancūzijos sostinės centre nepakenkdami miesto dvasiai, kuri jau daugelį metų į jį traukia menininkus ir mokslininkus iš viso pasaulio.