Taivanietis Linas Wei-hsuanas buvo dar vaikas, kai beveik prieš du dešimtmečius pirmą kartą pamatė, kaip vyksta rinkimai. Jo tėvai nusivedė jį pasižiūrėti, kaip skaičiuojami balsai: savanoriai paimdavo kiekvieną popierinį lapelį, garsiai paskelbdavo, kas jame pažymėta, ir užrašydavo rezultatą lentoje, kad visi matytų.
Viską stebėjo didžiulė piliečių minia patalpos viduje ir gausybė tiesioginę transliaciją sekusių televizijos žiūrovų.
Atviras procesas, sukurtas šioje saloje po dešimtmečius trukusios karo padėties, buvo vienas iš keleto kūrybingų žingsnių, kurių Taivano lyderiai ėmėsi siekdami sustiprinti visuomenės pasitikėjimą demokratija ir palenkti savo pusėn Jungtines Valstijas, kurių parama galėjo padėti atgrasyti nuo Kinijos mėginimų prisijungti salą.
Anuomet Amerika buvo tokia, kokiu Taivanas siekė tapti. Tačiau dabar daugelis demokratinių valstybių, kurios kadaise laikė JAV pavyzdžiu, nerimauja, kad ši galinga valstybė išklydo iš kelio.
Jos stebisi, kodėl inovacijomis garsėjanti supervalstybė nesugeba susidoroti su savo giliu susiskaldymu ir galiausiai turėjo prezidentą, skleidusį melagingus teiginius apie sukčiavimą rinkimuose, kuriais nemažai Respublikonų partijos ir rinkėjų patikėjo.
„Demokratijai reikia atlikti savireviziją, – mano 26 metų Linas Wei-hsuanas, kandidatas į vietos tarybą, savo kampanijoje agituojantis už geresnį šiukšlių tvarkymą ir balsavimo amžiaus ribos Taivane sumažinimą nuo 20 iki 18 metų. – Reikia pažvelgti į tai, ką ji daro ir daryti tai geriau.“
Didžiajai pasaulio daliai JAV vidurio kadencijos rinkimai yra vienas iš užsienio politikos epizodų, tačiau jie yra dar vienas duomenų taškas tendencijoje, kuri kai kuriems stebėtojams kelia nerimą.
