Dokumentą atmeta, kaip jau minėta, JAV, kurios laikosi itin kietos linijos migracijos klausimais, taip pat Lenkija, Vengrija, Austrija, Australija, Izraelis. Ginčų nestinga ir Vokietijoje, o Estijoje JT migracijos pakto klausimas gali sugriauti valdančiąją koaliciją.
Lietuvos Respublikos Seime irgi užregistruoti du rezoliucijų projektai, kuriais Vyriausybė būtų raginama nepritarti paktui.
Tarp nepritariančiųjų – konservatorių parlamentarai Audronius Ažubalis, Laurynas Kasčiūnas, Stasys Šedbaras, pranešimuose pasisakantys apie „euroatlantinės civilizacijos vertybes“.
Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius tvirtina, kad Lietuva ketina paremti JT migracijos aktą, kuris, jo teigimu, apipinamas klaidingomis interpretacijomis ir iš tiesų niekaip nesikėsina į suverenią valstybių migracijos politiką.
„Jokių dokumentų pasirašoma nebus, tai nėra tarptautinė sutartis, ir jokių teisinių pasekmių nėra numatoma. <...> Yra aiškiai pabrėžiama, (kad) nacionalinis suverenitetas bus išlaikytas, mes turim savo teisės viršenybę ir su migracija tiesiogiai ir netiesiogiai susijusius įstatymus“, – teigė L.Linkevičius.
Kokios tos interpretacijos? Klaustukų išties yra, bet jie toli gražu nėra riebūs. Kai kurių analitikų teigimu, kilę ginčai rodo, kad prieš imigraciją nusistatę politikai rūpinasi ne tuo, kaip spręsti problemas, o reitingais.
O savo poziciją grindžia prielaidomis, kurios nėra paremiamos konkrečiais kokių nors piktų kėslų skatinti migraciją įrodymais.
Pavyzdžiui, reaguodamas į argumentą, kad susitarimas nėra teisiškai įpareigojantis, A.Ažubalis atsakė: „Tarptautinė praktika rodo, kad tokios sutartys vėliau tampa pagrindu kitiems, teisiškai įpareigojantiems dokumentams.“ Kokia ta praktika, Seimo narys nepatikslino.
Teisinio įsipareigojimo nėra
Pilnas JT migracijos pakto pavadinimas – JT Pasaulinė saugios, tvarkingos ir reguliarios migracijos sutartis. Dokumentas buvo parengtas liepos pabaigoje, po pusantrų metų derybų, kuriose dalyvavo ir Lietuva.
JT susitarimą – jei jis, žinoma, nežlugs – ketinama priimti per konferenciją Maroke gruodžio 10–11 dienomis. Dokumente (jį galite rasti čia) išdėstyti 23 tikslai dėl legalios migracijos ir geresnio migracijos srautų tvarkymo.
Paktas nėra tarptautinė sutartis ir Maroke tokia netaps – teisinio įsipareigojimo šalims nėra.
Migruojančių žmonių visame pasaulyje skaičius padidėjęs iki 250 milijonų ir, tikėtina, didės toliau – daugėja karinių konfliktų, didelę įtaką daro ir pasaulinis atšilimas. 250 mln. – tai 3 proc. visų pasaulio gyventojų.
Liepą JT migracijos paktui pritarė visos 193 JT narės, išskyrus JAV, kurios šį didelį diskusijų stalą paliko jau anksčiau. Bet ar gruodį Maroke dokumentas bus pasirašytas?
Šiaip jau kliūčių būti neturėtų. Dokumentas nėra teisiškai įpareigojantis, o jame nurodomi tikslai geranoriški – rinkti duomenis apie migracijas, vykdyti mokslininkų tyrimais paremtą politiką, nepažeisti migrantų teisių, pagerinti imigrantų integraciją.
Be to, paktas nėra tarptautinė sutartis ir Maroke tokia netaps – teisinio įsipareigojimo šalims nėra. Kaip BNS sakė L.Linkevičius, iki gruodžio kelios ES šalys tikisi papildomu pareiškimu paaiškinti dokumento aspektus.
Estijoje dėl susitarimo dreba koalicija
Tačiau jau dabar aišku, kad politine prasme šis dokumentas turi sprogstamąją galią.
Pradėkime nuo Vašingtono ir D.Trumpo – patraukdamas JAV iš pakto, jis parodė pavyzdį kitiems pasaulio konservatoriams ir tarsi pasufleravo: sutarties nepasirašymas yra valstybės suverenumo klausimas.
„Mūsų sprendimai dėl imigracijos politikos turi būti priimami amerikiečių ir tik amerikiečių, – dar pernai gruodį pareiškė tuometė JAV ambasadorė JT Nikki Haley. – Pasaulinis požiūris į problemą paprasčiausiai nesuderinamas su JAV suverenumu.“
JAV ir kitose šalyse kritikai susirūpinę dėl pakto nuostatos, kad nelegalių migrantų sulaikymas turėtų būti naudojamas tik kaip kraštutinė priemonė – esą geriau ieškoti alternatyvų. Įtariama, kad tai neleistų vykdyti griežtos imigracijos politikos.
Estijoje diskusijos apie JT migracijos paktą sudrebino visą valdančiąją koaliciją.
Tiesa, pačiame pakto tekste konkrečiai atsiliepiama į tokius prieštaravimus – sutartis „patvirtina suverenią šalių teisę spręsti dėl savo nacionalinės migracijos politikos“.
Tai, tiesa, nesukliudė įkandin D.Trumpo pasukti Vengrijai, kurios užsienio reikalų ministras Peteris Szijjarto prabilo apie „Europos išdavystę“. Nei Vengrija, nei kaimyninė Austrija, kurios politikai didelę įtaką daro kraštutiniai dešinieji, pakto neberemia.
Tarp tokių atsimetėlių yra ir Australija, Čekija, Lenkija, Kroatija, Bulgarija. Estijoje diskusijos apie JT migracijos paktą sudrebino visą valdančiąją koaliciją.
Mažesnioji jos partnerė, dešiniųjų partija „Tėvynė“, sukilo prieš dokumentą, ir dabar sutarčiai turės pritarti – arba ne – Estijos parlamentarai. Jei paktas bus atmestas, Talinas sutarties nepasirašys – tai jau patvirtino į Maroką turinti vykti šalies prezidentė Kersti Kaljulaid.
Efektyvesnė kontrolė ar slaptas planas?
Europos Komisijos pirmininkas Jeanas-Claude'as Junckeris, kaip visada neieškantis žodžio kišenėje, neseniai pareiškė, kad sukilėliai tiesiog nėra gerai susipažinę su dokumentu: „Jei jie būtų jį perskaitę, jie nebūtų sukilę.“
Vis dėlto akivaizdu, kad oponentai JT paktą perskaitė – kad ir pamatydami labiau tai, ką nori matyti.
Antai Vokietijos sveikatos apsaugos ministras Jensas Spahnas, neslepiantis ambicijų pakeisti kanclerę Angelą Merkel Krikščionių demokratų sąjungos lyderio poste, nori, kad apie sutartį būtų diskutuojama per partijos konferenciją gruodį.
J.Spahnas, regis, nenorėtų, kad Vokietija apskritai paremtų JT migracijos paktą. Prabilo ir bavariškosios Krikščionių socialinės sąjungos atstovas Bundestage Peteris Ramsaueris, jis pareiškė: „Dokumente peršamas požiūris, kad migracija yra normalus ir net patrauklus reiškinys.“
Tokius politikus jau puola keli įtakingi šalies, kuri 2015-aisiais plačiai atvėrė sienas milijonams migrantų, krikdemai, teigiantys, kad susitarimas kaip tik leistų efektyviau kontroliuoti migraciją.
Dešiniųjų radikalų partijos „Alternatyva Vokietija“ veikėjai, žinoma, smerkia paktą. Jų teigimu, JT dokumente migrantams priskiriamos teisės, o juos priimančių šalių piliečiams – vien pareigos.
Esą reikia kalbėti apie „slaptą ekonominių migrantų, bėgančių nuo skurdo, perkėlimo programą“.
Antradienį paktą sukritikavo ir Izraelio, kuris sulaukia priekaištų dėl siekių deportuoti daugelį iš 42 tūkst. migrantų, atvykusių daugiausia iš Eritrėjos ir Sudano, premjeras Benjaminas Netanyahu.
„Nurodžiau Užsienio reikalų ministerijai paskelbti, kad Izraelis nepritars sutarčiai ir jos nepasirašys. Esame įsipareigoję saugoti savo sienas nuo nelegalių migrantų – visada tai darėme ir darysime“, – paskelbė B.Netanyahu.
Kas rašoma sutartyje?
Bet kas rašoma sutartyje? Reikia pažymėti, kad JT parengtame dokumente iš tiesų neišskiriama, kad vienos migracijos priežastys, pavyzdžiui, karai, yra rimtesnės nei kitos – tokios kaip skurdas.
Būtent tai ir pykdo dešiniuosius politikus Vokietijoje, Australijoje ir kitur. Skirtumas tarp humanitarinės ir ekonominės migracijos leidžia jiems skelbti „lubas“ atvykstantiems migrantams ir išvengti kaltinimų nehumaniškais veiksmais.
L.Beršidskis: „Imigracijos politika virto žaidimu, kurio tikslas – pasufleruoti rinkėjams, už ką balsuoti. Diskutuojama apie „suverenumą“ ir „sienų apsaugą“, o ne apie pačią imigraciją.“
JT pakte taip pat vengiama migraciją vadinti „legalia“ ir „nelegalia“. Austrams, vengrams ar JAV respublikonams tai yra raudona linija.
Kas dėl fakto, kad susitarimas nėra teisiškai įpareigojantis, jo kritikai tiesiog nepasitiki tokia formuluote – esą paktas įpareigojantis moraline ir politine prasme.
Tačiau „Bloomberg View“ apžvalgininkas Leonidas Beršidskis pastebi, kad pakto turinys iš esmės „bedantis“ ir nieko nepakeis kalbant tiek apie migracijos tendencijas, tiek apie saugumą, tiek apie darbo rinkų lūkesčius, tiek apie integraciją, tiek apie deportacijas.
„Skurstantieji ir kenčiantys nuo smurto toliau ieškos geresnio, ramesnio gyvenimo, o turtingos valstybės su šiais žmonėmis elgsis taip, kaip norės tuo metu valdžioje būsianti partija“, – rašo L.Beršidskis.
Analitikas taip pat mano, kad toks daugianacionalinis paktas siekiant išspręsti opiausias migracijos problemas nėra būtinas – užtektų mažesnės šalių grupės, kuri kaip tik gebėtų sudaryti teisiškai įpareigojančias sutartis.
„Šiandien pasaulyje stinga lyderių, galinčių pasiekti tokius susitarimus. Tad imigracijos politika virto žaidimu, kurio tikslas – pasufleruoti rinkėjams, už ką balsuoti. Diskutuojama apie „suverenumą“ ir „sienų apsaugą“, o ne apie pačią imigraciją“, – tvirtina L.Beršidskis.