Banga daugiau negu 200 metrų aukščio ir keliasdešimties kilometrų pločio. Ji neša fantastiškai didelį kiekį vandens, ir jo jėga pasireikš pasiekus britų salas, Norvegiją ir didįjį piltuvą į Baltiją – Skergerako, Kategato ir Zundo sąsiaurius, pro kuriuos sunkiai praeis ir nežinia ką padarys su visiškai plokščia Danija, iškilusia nuo jūros paviršiaus vos kelis metrus. Baltijos lygis pakils tiek, kad Klaipėda, Nemuno žemumos ir Žemaitija iki pirmųjų aukštumų bus užpilta jūros vandeniu.
Prognozuojama, kad bus dar blogiau. Turi būti granitinis optimistas, kad nepradėtų atrodyti, jog viskas baigiasi.
Pranašysčių choras
Tai dalis amerikiečių superfilmo, kuris vadinasi „2012“. Jis rodomas ir pas mus. Filmas remiasi senovės majų kalendoriumi, kuris baigiasi 2012 gruodžio 21-ąją. Ir ne vien šis filmas teigia, kad tada bus pasaulio pabaiga. Taip mano daug kas. Kuo arčiau ta diena, tuo daugiau internete ir žiniasklaidoje įvairių sensacijų apie artėjančią mūsų civilizacijos pabaigą. Nereikia stebėtis. Niūri žiema. Infekcijos, sunkmetis. Mažėja uždarbis ir net pensijos. Darbų netenka jauni ir seni. Prognozuojama, kad bus dar blogiau. Turi būti granitinis optimistas, kad nepradėtų atrodyti, jog viskas baigiasi. Tokioms nuotaikoms sunku pasipriešinti ir todėl, kad kolektyvinėje visų mūsų atmintyje įrašyti atsiminimai apie tikrai įvykusias nelaimes – tvanus, vulkanų išsiveržimus, meteoritų lietų. Apie tai pasakojama visose kultūrose ir religijose. Pagoniškoje senovėje tai buvo aukštosios būtybės ir dievai, kurie nužengdavo nuo debesų žmonių teisti. Paskutiniojo teismo elementų randama Zaratustros išpažinėjų istorijos šaltiniuose – tai senovės persų religija. Iš jos „Paskutiniojo teismo“ viziją perėmė senovės judėjai, iš jų – krikščionybė, vėliau – islamas. Panašiai ateitį matė senieji etruskai ir germanai. Tai bus, skelbė jie, paskutinis dievų mūšis, po kurio ugnis sudegins dangų, o žemę užlies tvanas. Germaniškas nuodugnumas ir užmojis.
Gąsdinimų buvo visuose pagonių tikėjimuose. O kaip kitaip žmogus tavęs klausys ir kaip atimsi iš jo paskutinį duonos gabalą? Daug išgalvoti nereikėjo. Žemė, ant kurios gyvename, yra karštas suspausto skysčio rutulys. Jo paviršiuje esantys kalnai ir vandenynai – tai tik plonas, trapus lukštas, daugelyje vietų suskilęs. Tačiau žmogaus gyvenimas trumpas, net nesiekia šimto metų. Geologiniai arba kosminiai reiškiniai, matuojant juos žmogaus amžiumi, vyksta neišpasakytai retai. Ne tik dauguma žmonių nugyvena savo amžių su jais nesusidūrę, bet ir ištisos tautos susiformuoja, tūkstančius metų gyvena, keičiasi, kovoja, išnyksta arba susilieja su kitomis, ir per tą laiką – žmonėms ilgą, o žemės rutuliui trunkantį tik akimirką – nepatiria jokių žymesnių sukrėtimų. Žinoma, dar priklauso kurioje žemės rutulio dalyje gyveni. Bet pasakojimai apie nelaimes eina ne tik iš kartos į kartą ir iš vienos tautos į kitą – pakeliui jie dar neišvengiamai pagražinami ir padidinami.
Žemė, ant kurios gyvename, yra karštas suspausto skysčio rutulys. Jo paviršiuje esantys kalnai ir vandenynai – tai tik plonas, trapus lukštas, daugelyje vietų suskilęs.
Pasakojimų apie tvaną yra visose religijose. Bet juk negalėjo būti tokio tvano, kuris užlietų visą žemę. Nėra tiek vandens. Tačiau kažkas kažkada, galbūt visa tauta, buvo pakliuvusi į baisią nelaimę ir matė vandenį „kiek tik jų akys užmatė“.
Kartais nelaimės nepalieka liudytojų. Kretos saloje gausybė labai senų griuvėsių, rodančių, kad būta didingų rūmų, bet nėra jokių rašytinių paminklų ir nėra palikuonių. Neseniai paslaptis buvo išaiškinta. Netoli Kretos, toje pačioje Egėjaus jūroje, yra Santorini sala. Joje prigesęs vulkanas Thera, ir dabar kartais paburbuliuojantis. Prieš 3,5 tūkst. metų sala sprogo, ir vienas salos šlaitas, apie 60 kubinių kilometrų, iš didelio aukščio virto į jūrą, sukėlė bangą, kuri nusirito iki Kretos. Tai buvo tipiška cunamio banga, gero dangoraižio aukščio, bet labai plati. Ji nušlavė visą Kretą ir nuėjo toliau – iki Afrikos, kur sukėlė nemažą potvynį. Santorini salos gyventojai išsigelbėjo, nes jų žemė visus metus iki sprogimo drebėjo, spjaudėsi sieros dūmais, dūzgė nuo augančios įtampos. Tačiau jie negalėjo įspėti kaimynų, nes nežinojo, ką jų vulkanas iškrės ir neturėjo tokio paprasto daikto kaip radijo siųstuvas. Gali būti, kad Platonas, rašydamas apie Atlantidos žuvimą, omenyje turėjo Santorinį ir Kretą. Panašių, visiškai nepaaiškinamų griuvėsių yra ir Maltoje.
Blogai, kai nėra radijo
Antikos laikais radijo nebuvo. Tačiau jeigu apie 2004-ųjų gruodžio 26 dienos cunamį būtų pranešta iš anksto, būtų išgelbėta šimtai tūkstančių gyvybių. Tą dieną žuvo 230 tūkst. žmonių.
Dar svarbiau – žinios. Kai Japonija pasiuntė Maldyvų vyriausybei žaibo telegramą: „Cunamis jus pasieks po dviejų valandų“, aukšti valdininkai klausinėjo vienas kito, kas tas cunamis. Dėl visa ko prezidentas įsakė nusiųsti į oro uostą garbės kuopą.
Stichinių nelaimių buvo ir bus, bet mokslui kopiant į vis naujas aukštumas ir gerėjant ryšiams, nelaimes galima numatyti. O ryšiai, greitasis transportas, modernios gelbėjimo priemonės gali aukų skaičių padaryti nereikšmingą.
Asteroidai – chuliganai
Bet kokia nauda iš ryšių, jeigu į mus trenksis milžiniškas asteroidas? Taip jau buvo. Į 160 kilometrų storio asteroidą Baptistiną, skriejantį asteroidų juostoje tarp Marso ir Jupiterio, rėžėsi kitas, bevardis asteroidas ir jį suskaldė. Nuolaužų spiečius ir toliau skrieja, bet viena dalis (apie 10 kilometrų storio) nulėkė į šoną, pateko į Žemės traukos zoną, sukosi keliolika metų aplink ją ir galų gale trenkėsi prie Jukatano, dabartinės Meksikos, padarydama 180 kilometrų daubą, maždaug kaip nuo Vilniaus iki Raseinių. Tai išsviedė į stratosferą tiek žemės, uolienų, vandens, kad jų sluoksnis sukosi apgaubęs žemę apie 200 metų. Viskas atšalo (kitų nuomone, – įkaito), beveik visa gyvybė, įskaitant dinozaurų kiaušinius, žuvo ir suakmenėjo. Paskui gyvybė kūrėsi iš naujo, kitokia.
Yra ir kitų mokslinių teorijų, bet niekas nesiginčija, kad toks smūgis buvo. Tik nei žmogaus, nei jo pirmtakų tada dar nebuvo. Visa tai vyko prieš 65 mln. metų. Nė nesistenkite tokį laiko tarpą įsivaizduoti. Nei mūsų smegenys, nei vaizduotė tam neparuošta. O jei vėl taip atsitiks? Jeigu kas 65 mln. metų, man nerūpi. Bet žmonės gadina sau nervus žvalgydamiesi po žvaigždėtą dangų, nes filme katastrofa pavaizduota taip įtikinamai, kad net labai pakanti amerikiečių spauda pasipiktino – negalima kalti pinigus naudojantis žmonių neišprusimu. O filmo kūrėjai Amerikoje net paskelbė loteriją. Traukiami burtai – kas pateks į būrį, kurio nariai bus gelbėjami. Tai kiaulystė. Kitaip nepavadinsi. Lietuvoje čigones už mažesnes mistifikacijas sodina.
Bet kuo čia dėtas majų–actekų kalendorius?
Reklaminis triukas
Majai ir actekai gyveno (ir iki šiol gyvena) Centrinėje Amerikoje. Labai senais laikais jie sukūrė universalų kalendorių, kuriuo kaimuose naudojasi iki šiol. Jis baigiasi 2012 metų gruodžio 21-ąją arba 23-iąją. Majai žino, kad paskui turės sudaryti naują kalendorių. Jie nekalba apie jokią pasaulio pabaigą. Jų akmenyje iškalti rašmenys byloja apie labai tolimą ateitį – net ketvirtąjį tūkstantmetį. Bet kaip čia nepasikutenti nervų?
Majai ir actekai statė piramides, buvo išradę raštą, aritmetikos pradus, bet nemokėjo pagaminti rato, todėl neturėjo vežimų ir nekeliaudavo toli. Jie nemokėjo lydyti geležies, dievams aukojo gyvus žmones. Daugeliu atžvilgiu jų klestėjimo epocha buvo juodesnė už Europos ar islamo šalių viduramžius. Jų žyniai domėjosi žvaigždėtu dangum, bet niekada neturėjo teleskopo. Net nežinojo, kad Žemė – rutulys. Tai kodėl susidomėta jų kalendoriumi?
Medžiojant pinigus tinka viskas
Saulės sistemos planetos skrieja beveik vienoje plokštumoje. Retsykiais supuola, kad planetos, Žemė ir Saulė porai dienų išsirikiuoja į vieną liniją. Toks planetų paradas įvyks 2012 gruodžio pabaigoje. O jeigu tą liniją mintyse pratęstume toliau, ji atsiremtų į supermasyvią „juodąją skylę“ mūsų galaktikos centre. Kažkas nutarė, kad tuomet susidarys galinga traukos jėga, kuri pakeis Žemės polių padėtį, todėl išsiverš ugnikalniai ir viską užlies tvanas.
Iš karto atsirado minios panikuotojų. Nuo tokių pranašysčių, knygų, filmų dabar net akyse mirga. Net pasaulinės televizijos kanalai: „History“, „Discovery“ rodo šiurpinančius, neva mokslinius reportažus. Kodėl? Ogi todėl, kad žmonės žiūri.
Kai apie tai kalbėjausi su Vilniaus universiteto astronomais, jie kvatojo. Sako, Saulės sistemos planetų paradas vyksta dažnai, paskutinis buvo 1998 metais, ir gravitacijai tai jokios reikšmės neturi. Labai linksmas jiems pasirodė teiginys, kad mintyse pratęsta rikiuotės linija atsirems į „juodąją skylę“. Ta „skylė“ yra už 30 tūkst. šviesmečių nuo mūsų. Tiek laiko eina iki Žemės jos vaizdas. Kitaip sakant, tą skylę matome ne tokią, kokia ji yra dabar, o kokia buvo prieš 30 tūkst. metų. Ji Žemei turi tiek reikšmės, kiek vilniečiui, einančiam Gedimino prospektu, gegutės kukavimas Labanoro girioje.
Tiesa, yra vienas įtartinas asteroidas. Jis gali praskrieti nelabai toli Žemės orbitos, ir net pakliūti į Žemės traukos zoną maždaug po 40 metų.
Bet gal yra kitų būdų pribaigti žmoniją? Tvos koks pasiklydęs asteroidas ir viskas. Taip mąstydami užmirštame, kad visatoje niekas neskrieja tiesia linija, todėl niekas negali tiesiai prasiveržti pro atmosferą ir „tvoti“. Visi dangaus kūnai skrieja ratais, elipsėmis, kaip pririštas virvute ir įsuktas akmuo, yra gravitacijos, traukos prilaikomi. Mūsų Žemė negali pabėgti nuo Saulės, o Mėnulis – nuo Žemės. Jeigu atsirastų mums pavojingas dangaus kūnas, jis skrietų lanku. Mes taip pat skriejame. Todėl iki susidūrimo praeitų labai daug laiko, ir tą chuliganą astronomai pamatytų iš anksto. Visata stebima labai akylai.
Tiesa, yra vienas įtartinas asteroidas. Jis gali praskrieti nelabai toli Žemės orbitos, ir net pakliūti į Žemės traukos zoną maždaug po 40 metų. Reikia tikėtis, žmonija ras būdą jį suskaldyti dar tose tolybėse, o gal pastums laipsniu ar dviem į šoną, kad toliau keliautų. Asteroidas jau įžiūrimas labai galingais teleskopais. Jo tirti tuoj iškeliaus kosminiai zondai.
Pasaulio galas pranašautas jau kelis tūkstančius kartų. Tai darė Sabos karalienė Mikalda, Nostradamusas ir rimtesni žmonės. Popiežius Inokentijus III pranešė pasauliui, kad pabaiga ateis 1284 metais, Martinas Lutheris sakė, kad 1600-aisiais. Kelias datas buvo numatę ir Jehovos liudytojai, o prieš 2000 metus apie tai pasirodė beveik šimtas knygų. O žmonės gyvena toliau.
Siūlau lažybas. Jeigu 2012-aisiais sulauksime pasaulio pabaigos, pasižadu suvalgyti savo kaklajuostę.
