Po Antrojo pasaulinio karo susiformavusi pasaulio tvarka, iš kurios išplaukė pagrindiniai politiniai, ekonominiai bei saugumo susitarimai ir kurios kontekste susikūrė tokios institucijos, kokias turime dabar, pamažu keičiasi. Galios pusiausvyrai pasaulyje pakrikus, kėdės prie bendro sprendimų priėmimo stalo bus perstumdytos, prognozuoja rašinio autorius.
Tarptautinių normų, kurios, kaip buvo tikimasi, pagaliau nusistovėjo, vis dažniau nesilaikoma. Rusijai, Kinijai ir kitiems veikėjams, tokiems kaip, pavyzdžiui, vadinamoji „Islamo valstybė“, siekiant pakreipti regionų raidą ir tarptautines normas savo naudai, visuotinis sutarimas laikytis taisyklių ima prarasti bet kokią prasmę.
J. Stowello įsitikinimu, visų regionų vyriausybėms, kad ir kokios jos būtų, artimiausiais metais teks susidurti su vis didėjančia įtampa tiek vidaus, teik išorės santykiuose. Visuose pasaulio kraštuose piliečiai kelia klausimus apie žmonių valdžios santykį, reikalaudami tvirtesnių saugumo garantijų ir geresnių gyvenimo sąlygų. Šios įtampos veikia ir geopolitiką. O dėl globalizacijos situaciją šalių viduje – kaip niekad anksčiau – lemia įvykiai užsienyje.
Autorius pateikia 12 įžvalgų, kaip atrodys pasaulis 2019-aisiais, ir kokie geopolitiniai pokyčiai laukia ateityje.
1. Abejonių dėl pasaulinio JAV vaidmens nemažės.
Artimiausiais metais JAV įsitraukimas į pasaulio reikalus silpnės dėl vidinio politinio susiskaidymo ir Donaldo Trumpo administracijos polinkio veikti vienašališkai.
Ekonominės krizės ir nelygybė toliau gilina takoskyrą tarp skirtingų socialinių grupių, šalis tebėra politiškai susiskaidžiusi. Vis dėlto tai, kad žmonės vis labiau solidarizuojasi ir aktyviai reiškiasi lemiamos reikšmės klausimais, yra sveikas išbandymas valdžiai, mano J.
Stowellas.
2. Europos Sąjunga privalės imtis gyvybiškai svarbių reformų.
2016-ųjų referendumas dėl „Brexito“ ir populistinių bei kraštutinio dešiniojo sparno jėgų suklestėjimas įvairiose ES valstybėse aiškiai rodo, kad politika vis labiau poliarizuojasi.
Dėl augančių etninių, demografinių ir ekonominių įtampų Europos integracijos procesas, analitiko manymu, sudėtingės. Negana to, europiečiams teks imtis struktūrinių problemų ES institucijose sprendimo.
3. Pekinas ir Maskva toliau atkakliai stiprins savo pozicijas.
Pekinas ir Maskva sieks užsitikrinti konkurencinį pranašumą ir atstatyti tai, ką laiko „istoriniu teisingumu“. Tiek Kinija, tiek Rusija įsitikinusios, kad teisėtai dominuoja savo regionuose ir yra pajėgios formuoti regioninę politiką ir ekonomiką taip, kad šios atitiktų jų saugumo ir materialiuosius interesus.
Rašinio autorius primena, kad abi šios šalys pastaraisiais metais agresyviai veikė, siekdamos įsigalėti savo regionuose, pademonstruoti pranašumą prieš Jungtines Valstijas ir pagaliau priversti Vašingtoną pasidalinimą įtakos zonomis priimti kaip duotybę, nors tokiai pozicijai JAV niekada nepritarė.
4. Įtampa tarp Rusijos ir Vakarų nesisklaidys.
Diplomatinės, strateginės ir politinės įtampos tarp Rusijos ir Jungtinių Valstijų nemažės. JAV prezidento administracijos veikla dabar stebima pro didinamąjį stiklą, o Kongresas dar labiau sugriežtino sankcijas, tad didelio pasirinkimo, kaip sušvelninti situaciją, Baltieji rūmai neturės.
Priklausomai nuo to, kaip toliau vystysis tyrimai dėl Rusijos vaidmens 2016 m. JAV prezidento rinkimuose, politinį ir finansinį spaudimą Rusijos atžvilgiu Vašingtonas gali net padidinti, prognozuoja J.Stowellas.
5. Nežinomybė dėl Šiaurės Korėjos branduolinės programos ateities ir toliau kels grėsmę Rytų Azijai.
Šiaurės Korėjos lyderis Kim Jong Unas įtvirtino savo vienvaldystę ir stiprina branduolinę progamą bei raketų plėtotę. Pekinas, Seulas, Tokijas ir Vašingtonas turi bendrą tikslą pažaboti Šiaurės Rytų Azijos saugumui kylančias grėsmes, tačiau jų bendradarbiavimą apsunkina ilgametė savitarpio pasitikėjimo stoka.
Pakartotinės Šiaurės Korėjos provokacijos, kaip antai branduoliniai ir raketų bandymai, gali destabilizuoti galios pusiausvyrą regione, o tai, savo ruožtu, gali paskatinti artimiausias Šiaurės Korėjos kaimynes savo saugumo interesus bandyti ginti vienašališkais veiksmais, perspėja J.Stowellas.
6. Kinijoje prezidentas Xi Jinpingas išlaikys beveik absoliučią valdžią.
Kol kas visi požymiai rodo, kad Kinijos lyderis Xi Jinpingas sėkmingai stiprina savo vienvaldystę šalyje. Jis yra Kinijos komunistų partijos, Kinijos Liaudies Respublikos ir Liaudies išlaisvinimo armijos (PLA) lyderis. Partijos nariai kone vienbalsiai pritarė Xi filosofijos įtraukimui į Komunistų partijos konstituciją, taip sugretindami jį su tokiomis asmenybėmis kaip Deng Xiaopingas ir Mao Zedongas.
7. Lotynų Amerikoje augs nepasitenkinimas ir plis populizmas.
Argentinoje, Peru ir Gvatemaloje su kairiojo sparno vyriausybėmis jau atsisveikinta. Venesuelos kairioji populistinė vyriausybė ardo šalies demokratinius institutus, sparčiai stumdama šalį autoritarizmo link, o tai tik padeda klestėti nebaudžiamumui.
Venesuela, nors nėra narkotikų gamintoja, dabar tapo transporto mazgu, per kurį narkotikai tiesiai arba per Afriką pasiekia Europą. Hondūre savižudybių rodiklis vienas aukščiausių pasaulyje. Atvykėlių iš Hondūro ir panašių aukštu smurto lygiu pasižyminčių valstybių srautas į Jungtines Valstijas ir kitas išsivysčiusias šalis – gerokai išaugęs, regiono problemas vardija J.Stowellas.
Atvykėlių iš Hondūro ir panašių aukštu smurto lygiu pasižyminčių valstybių srautas į Jungtines Valstijas ir kitas išsivysčiusias šalis – gerokai išaugęs, regiono problemas vardija J.Stowellas.
8. Neramumai Pietryčių Azijoje nesiliaus.
Branduolinių ginklų dislokavimo taisyklės, taikytinos jūrinėms paleidimo sistemoms, atveria apsauginę sklendę, kurios funkcija iki šiol buvo užtikrinti, kad branduoliniai ginklai ir raketos Pietų Azijoje būtų saugomi atskirai. Indijai, Pakistanui ir (galbūt) Kinijai branduolinius ginklus dislokuojant jūroje, Indijos vandenynas gali būti laipsniškai militarizuotas, o tai, savo ruožtu, padidintų „neapskaičiavimo“ ir neplanuotos eskalacijos riziką.
Eksperto nuomone, Kinijos ir kitų regiono šalių ekonomikos augimui aprimus, Indija taps viena sparčiausiai augančių ekonomikų pasaulyje, tačiau jos plėtrą trikdys dėl nelygybės ir religinių nesutarimų auganti įtampa šalies viduje. Naujasis Delis toliau teiks paramą ir stiprins ekonominius ryšius su mažesnėms Pietų Azijos šalims – taip Indija sieks užsitikrinti savo, kaip dominuojančios regioninės galios, poziciją.
9. Virš Afganistano, Pakistano ir trapių regiono bendruomenių santykių toliau tvyros ekstremizmo, terorizmo ir nestabilumo grėsmė.
Terorizmo grėsmė regione išliks didelė dėl tokių grupuočių kaip „Lashkar-e-Taiba“ (LET), „Tehrik-i-Taliban Pakistan“ (TTP), „Al-Qaeda“ ir panašių veiklos, vadinamosios „Islamo valstybės“ plėtros ir vietos gyventojų prielankumo panašaus pobūdžio ideologijoms.
Rašinio autorius perspėja, kad dėl aršios konkurencijos darbo rinkoje ir nuolatinės mažumų diskriminacijos jaunuolių radikalizacija regione gali paūmėti, ypač turint galvoje lyčių santykio disbalansą vyrų naudai kai kuriose šalyse. Jei Bangladešas, Indija ir Pakistanas nesugebės savo piliečiams užtikrinti galimybės mokytis ir dirbti, populizmas ir sektantizmas tik intensyvės.
10. Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje tvyros (o gal ir stiprės) nestabilumas.
Dėl tebesitęsiančių konfliktų ir ryžto imtis politinių bei ekonominių reformų trūkumo regionas gali netekti paskutinės savo vilties – skurdo rodiklis gali nustoti mažėjęs. Priklausomybė nuo išteklių ir užsienio parama padėjo elitui išsilaikyti – deja, tai tapo dar vienu veiksniu, trukdančiu plėtotis rinkoms, užimtumui ir žmogiškajam kapitalui, primena J.Stowellas.
Anot jo, atsižvelgiant į tai, kad naftos kainos, ko gero, nebegrįš į bumo laikų aukštumas, vyriausybėms gali tekti riboti išmokas ir subsidijas. Na, o socialiniai tinklai suteikia piliečiams naujų priemonių, leidžiančių nevaržomai lieti politinę frustraciją. Konservatyvios religinės grupės, įskaitant „Musulmonų brolijai“ prijaučiančias grupuotes ir judėjimus, ir etniniu pagrindu susiformavusios organizacijos, pavyzdžiui, kurdų, yra pasirengusios tapti geresne alternatyva silpnoms regiono vyriausybėms.
11. Užsacharės Afriką toliau alins autoritariniai režimai.
Regione susiformavo nemažai pilietinę visuomenę vienijančių grupių, gyventojai reikalauja geresnio ir teisingesnio valdymo. Deja, daugelyje Užsacharės Afrikos šalių jiems ir toliau tenka kęsti autoritarizmą, politinį patronažą ir favoritizmą. Užuot ėmęsi reformų, daugelis aukščiausių valdžios asmenų ir toliau rūpinasi tik savo politiniu išlikimu.
Nieko gero regionui nežada ir pasaulinės ekonomikos tendencijos: vartojimo prekių kainos išlieka mažos, o investicijų lygis – žemas. Kai kurios Užsacharės regiono šalys padarė šiokią tokią pažangą demokratijos link, bet kol kas ji trapi – atėjus rinkimams smurto protrūkių išvengti bus sunku. Įtampa tarp musulmoniškų ir krikščioniškų grupių bet kada gali peraugti į konfliktą, rašo J.Stowellas.
12. Teroristų ir sukilėlių grupuočių keliama grėsmė išliks ir gali tapti labiau decentralizuota.
Valstybių, grupuočių ir pavienių asmenų priemonės ir motyvacija daryti žalą įvairėja, tad terorizmo grėsmė greičiausiai didės. Užsitęsę šiuolaikiniai konfliktai ir informacijos amžiaus ypatumai suteikia teroristams galimybę samdyti kovotojus ir vykdyti operacijas itin plačiu mastu, o tai tik įrodo, kad terorizmo grėsmė – kinta, aiškina autorius.
Pasaulyje terorizmas nusineša mažiau aukų negu nusikalstamumas ar ligos, tačiau jo griebtis tampa vis lengviau tiems, kam priimtina ir netgi patraukli apokaliptinės destrukcijos perspektyva, tad terorizmo grėsmė nemažėja. Teroristai ir toliau teisins smurtą savo pačių susigalvota religijos interpretacija. Valstybinių struktūrų susiskaidymas daugelyje Artimųjų Rytų valstybių tik atveria erdvę ekstremizmui, perspėja J.Stowellas.
