Amerikos demokratų rinkėjus ir JAV sąjungininkus Vakaruose gąsdina kone visi per rinkimų kampaniją nuskambėję D.Trumpo pasiūlymai.
Ir nors artimiausi magnato bendražygiai tikina, kad milijardierius iš tiesų yra itin pragmatiškas, o jo pažadų nereikia priimti už gryną pinigą, netrukus, dar iki jo inauguracijos kitų metų sausį, paaiškės, kuo iš tiesų tiki D.Trumpas.
Kokius pareigūnus į komandą pasikvies išrinktasis prezidentas – patyrusius ir nuosaikius respublikonus ar radikalius ultrakonservatorius?
Kas užims laisvą vietą Aukščiausiajame teisme ir ar jis atšauks Baracko Obamos administracijos sprendimus? Ar D.Trumpas sutars su respublikonais Kongrese?
Ragino trauktis iš Vidurio Rytų
Beveik prieš 36 metus į Baltuosius rūmus įsikraustė kitas populistas pragmatikas – Ronaldas Reaganas. Tiesa, skirtingai nei D.Trumpas, jis prieš tai dirbo valstybės tarnyboje.
1988-aisiais, R.Reaganui jau baigiant antrąją kadenciją prezidento poste, D.Trumpas keliuose svarbiausiuose dienraščiuose užsakė puslapio dydžio straipsnį, kuriame pasiskundė, kad „Japonija ir kitos šalys jau dešimtmečius naudojasi Jungtinėmis Valstijomis“.
JAV sąjungininkai Azijoje tuoj sužinos, kokia bus D.Trumpo derybinė pozicija kalbantis dėl tolesnio amerikiečių pajėgų buvimo regione.
D.Trumpui tuomet buvo 41-eri ir jis jau svarstė apie dalyvavimą prezidento rinkimuose, tad ieškojo viešumo.
Turtuolis taip pat paragino JAV pasitraukti iš Vidurio Rytų, kurie, anot jo, „mums yra tik nežymiai svarbūs“, ir paklausė: „Kodėl to regiono šalys nemoka Amerikai už žmonių gyvybes ir milijardus dolerių, kuriuos prarandame gindami jų interesus?“
Panašios linijos, tiesą sakant, jis laikėsi ir per šiemetinę rinkimų kampaniją. Antai JAV sąjungininkai Azijoje tuoj sužinos, kokia bus D.Trumpo derybinė pozicija kalbantis dėl tolesnio amerikiečių pajėgų buvimo regione.
Japonams bent iš pažiūros gali pasisekti vien dėl to, kad D.Trumpas daugiau kalba apie Kiniją ir JAV prekybinius ryšius būtent su pastarąja šalimi.
Pasiūlymams trūksta logikos
Namuose, Amerikoje, D.Trumpo pasiūlymai dėl ekonomikos geriausiai apibūdintini kaip „didelės vyriausybės konservatyvizmas“ – jis nori sumažinti mokesčius verslininkams, bet nori ir investuoti į ambicingą infrastruktūros atnaujinimo programą.
Šie pasiūlymai kertasi vienas su kitu. Mokesčių mažinimas – respublikonų arkliukas, o federaliniai išlaidų planai – demokratų. Pastarieji taip tradiciškai siekia gaivinti JAV ekonomiką.
Mokesčių mažinimas – respublikonų arkliukas, o federaliniai išlaidų planai – demokratų. D.Trumpas siūlo ir tai, ir tai.
Be to, D.Trumpas kur kas panašesnis į Baracką Obamą nei į R.Reaganą dėl pažadų išsaugoti socialinės pagalbos programas. Kita vertus, jis nusiteikęs sutrypti B.Obamos administracijos jau patvirtiną sveikatos apsaugos sistemos reformą, o to jau seniai siekia respublikonai.
Ekonomikos ekspertų teigimu, D.Trumpo programos įgyvendinimas iš esmės išpūstų JAV federalinį deficitą. Bet milijardierius kone kiekviename interviu kartoja, kad didžiulė valstybės skola yra „katastrofa“.
Pažadai vienas kitam tiesiog prieštarauja – abiejų jų įgyvendinti tikrai nepavyks. Tiesa, Vašingtone prisimena, kad D.Trumpas ir anksčiau tuo pačiu metu siūlydavo tiek didinti mokesčius, tiek juos mažinti.
Svarbiausia – karinė galia
Vis dėlto kol kas daugiausia neaiškumų – nacionalinio saugumo srityje. D.Trumpo kalbos apie imigraciją – nulinės sumos žaidimas.
Jam imigrantai – importuojami žmonės, kurie atima darbo vietas iš amerikiečių. Imigrantai laimi, seniau šalyje (į kurią neimigravę tik indėnai) gyvenantys amerikiečiai pralaimi. Galimybė, kad imigrantai yra svarbūs ekonominei gerovei, jam neįdomi.
D.Trumpas mintimis nuolat grįžta į vaikystę – penktąjį ir šeštąjį praėjusio amžiaus dešimtmečius, kai Amerikai pasaulyje nebuvo lygių. Kovo mėnesį jis teigė: „Anuomet mūsų niekas nestumdė, mus visi gerbė, mes buvome ką tik laimėję karą.“
Apie Amerikos galią D.Trumpas dažnai kalba ir dabar, ypač – nacionalinio saugumo kontekste.
Finansuoti deradikalizacijos programų jis nenori ir pirmiausia užsimena apie karinius sprendimus – pavyzdžiui, „Islamo valstybę“ (IS) išrinktasis prezidentas „subombarduotų ir pasiimtų naftą“.
Gerbėjų minias tokie žodžiai tiesiog šokdino. Bet dabar D.Trumpui teks sunkesnė užduotis – juk jis paveldi problemą, kaip padėti iš IS gniaužtų išvaduotam Mosului, kaip „pasiimti naftą“ iš suverenaus Irako.
Santykių su Kremliumi likimas
Visam pasauliui bus itin įdomūs naujojo Baltųjų rūmų šeimininko santykiai su Vladimiro Putino Rusija. Šios šalies prezidentą D.Trumpas ne kartą liaupsino, nors tai erzino ir Respublikonų partiją, ir jo bendražygį – būsimą viceprezidentą Mike'ą Pence'ą.
Taip, Šaltasis karas iš tiesų buvo nulinės sumos žaidimas. Ir jis vėl žaidžiamas – Vašingtone tiek respublikonai, tiek demokratai mato augančią Rusijos grėsmę ir yra vis vieningiau įsitikinę, kad Kremlių reikia stabdyti.
Tačiau D.Trumpas išsišokėliškai niekada net neužsiminė apie „atgrasymo“ strategiją. Atvirkščiai, turtuolis ne kartą ir ne du teigė, kad jis ir tik jis sugebės derėtis su tokiais autoritariniais lyderiais kaip V.Putinas.
V.Putinas jau paskubėjo pasveikinti D.Trumpą su pergale ir išreikšti viltį dėl „konstruktyvaus dialogo“.
Ar D.Trumpas atšauks sankcijas Kremliaus pareigūnams ir verslininkams, kurios buvo įvestos po Krymo aneksijos? Ar jis nuspręs nebesiųsti JAV karių į Vidurio ir Rytų Europą?
Kol kas atsakymo nėra, nors V.Putinas jau paskubėjo pasveikinti D.Trumpą su pergale ir išreikšti viltį dėl „konstruktyvaus dialogo“.
O pats išrinktasis JAV prezidentas neseniai pareiškė: „Mano administracija dirbs su visomis šalimis, kurios norės kartu su mumis įveikti IS ir sustabdyti radikalius islamo teroristus. Tarp šių valstybių – ir Rusija.
Pasaulis nėra tobulas, ir jame negali visada pasirinkti savo draugų. Bet negali nesugebėti atpažinti savo priešų.“
