Skaičius 21 reiškia, kad Paryžiuje rengiama Jungtinių Tautų konferencija yra dvidešimt pirmoji nuo 1995 metų. Ir – pati svarbiausia.
15min.lt pakalbino 21 į Paryžių dėl klimato konferencijos atvykusį ar pačiame mieste gyvenantį žmogų ir paklausė: kokia priežastis, koks vidinis motyvas juos skatina būti aktyviems ir asmeniškai prisidėti prie globalinių pokyčių?
Vieni pašnekovų yra konferencijos delegatai, kiti aktyvūs protestuotojai, treti dar ieško savo vietos ir bando suprasti, kaip veikia toks milžiniškas diplomatijos ir mokslo susitikimas.
Dauguma jų – įprastus darbus dirbantys žmonės, kuriuos sieja viena išskirtinė ypatybė – jie jaučia nerimą dėl planetos ateities. Ir kaip įmanydami bando keisti pasaulį. Kas pasirinkdamas vegetarizmą, kas aiškindamas, kad dėl kylančio vandenynų ir jūrų lygo netenka savo namų. Ir savo indėliu, tebūnie dažnai lokaliu ir nedideliu, jau yra herojai. Herojai kaip ir mes.
Tarp aktyvistų gausu herojų ir pagal apibrėžimą, nes jie turėjo pereiti ugnį ir vandenį, kad pasiektų Prancūzijos sostinę: kas iš tolimiausio krašto atbėgo savo kojomis, kas atmynė dviračiu ar atplaukė valtimi.
Dviejų savaičių kelionė elektriniu bendražygių sukonstruotu dviračiu iš Glazgo škotui Bruce‘ui MacLeodui (44) su partnere Susanne tebuvo treniruotė prieš dar didesnį iššūkį – iš Europos dviem ratais nusigauti iki pat Pietų Afrikos.
Bruce‘as, visą gyvenimą dirbęs baldų dizaineriu, kažkada susimąstė apie medienos ciklą: nukerti medį, pagamini baldą, o ar medį atsodini?.. „Savo kelione norime atkreipti dėmesį į žaliosios energijos būtinybę“, – sako smagiai nusiteikęs škotas, derinantis žinios skleidimo misiją su savo inovatyvaus verslo plėtra.
Bruce‘as, visą gyvenimą dirbęs baldų dizaineriu, kažkada susimąstė apie medienos ciklą: nukerti medį, pagamini baldą, o ar medį atsodini?..
Transportas juk yra antras didžiausias šiltnamio efektą keliantis sektorius po energijos gavybos. Europos Sąjungoje važinėjimas sukuria penktadalį anglies dvideginio išmetimų. Jeigu visoje bendrijoje būtų įgyvendintas daniškas dviračių transporto modelis, Europos Sąjunga galėtų nebesirūpinti, per kurią vietą nukirpti transporto daromą žalą, kad įgyvendintų savo kovos su klimato kaita tikslus iki 2020 metų.
Arba štai valtis! Šeši vokiečiai pasiekė Paryžių valtimi... iš Hamburgo. Ir net degalų išeikvojo nedaug, nes pasirinko upių maršrutą pasroviui.
„Net du laipsniai, dėl kurių dabar kovojama Paryžiuje, yra per daug. Aš savo akimis mačiau, kaip dingsta rifai, o temperatūrai pakilus dviem laipsniais, jie visai išnyks“, – sako ekspedicijos vadas, biologas ir jūrininkas Frankas Schweikertas (52). Jis savo žinias nukreipiąs pokyčiams. Nes norįs išsaugoti vandenynus, kurie žmonėms nieko nedarant bus tiesiog nusiaubti.
Jeigu žmogus sustotų ties dviem laipsniais vandenynų rūgštingumas pakils iki 15 proc. Bet jei leisime temperatūrai kilti iki 4 laipsnių, jų pH kris daugiau nei dvigubai. „Jūra vienija mus visus“, – primena vokietis.
Žmogui pavojingesnis nei rūgštingumas padarinys – kylantis vanduo. Ewanas Cameronas (30), iš Kuko salų Ramiajame vandenyne, sulaukęs garbaus amžiaus gali būti priverstas ieškoti saugesnių namų.
„Aš su savo žeme susietas per tradiciją, aš Kuko žemėje galiu statyti namus ir išlaikyti šeimą. Jeigu turėsiu kraustytis, man teks pirkti nuosavybę, o tai būtų didelis finansinis rūpestis“, – sako Ewanas.
Ką jau kalbėti, kad netgi du laipsniai viršaus sunaikins natūralų jų namų barjerą nuo tropinių ciklonų ir svarbiausią žvejyklą – koralinį rifą. „Kartą per mėnesį mus užklupo net penki tropiniai ciklonai“, – prisimena polinezietis.
Patriarchalizmas išnaudoja moteris taip, kaip išnaudoja gamtą, jie valdo žemę taip, kaip valdo moterį.
Savotišką meninį filmą apie vandenynų grėsmę saliečiams, nykoką ir naivų, bet begal nuoširdų, Paryžiaus interesantams pristatė Ewano „kaimynas“ vandenyne Tuilagis Seiulis Allanas Alo Va‘ai (33), artistas iš Samoa salų. Brėžia plaštaka ties galva – tiek esą jo plytinį namą buvo apsėmęs vandenynas 2012 metais.
„Viską turėjom išmesti! Man ir čia buvo keblu atvykti – vėl užliejo!“ – karštai pasakoja Allanas. Jo teigimu, mes esame pirmoji karta, jaučianti klimato kaitos poveikį, ir paskutinė karta, kuri dar gali ką nors pakeisti.
Kad įmanoma keistis ir kitus paskatinti pokyčiams, įrodo Fatima Ezzahra Benomar (32) – emigrantė iš Maroko, po 15 metų nelegaliai Paryžiuje praleistų metų pagaliau prieš kelis mėnesius gavusi visus popierius.
„Patriarchalizmas išnaudoja moteris taip, kaip išnaudoja gamtą, jie valdo žemę taip, kaip valdo moterį“, – sako aktyvistė, kurios pažiūros susiformavo stebint neteisybę gimtojoje šalyje.
Pirma tapo ekologe, nes iškeitusi gyvenimą Maroke kaime į būtį Paryžiaus didmiestyje ilgėjosi natūralios aplinkos. Vėliau – ir feministe.
„Pavyzdžiui, mano broliui priklauso dvigubai didesnis palikimas negu man. Nes jis vyras. Pavyzdžiui, per cunamį 2004 metų moterų žuvo dvigubai daugiau negu vyrų, nes jos neišsivysčiuose šalyse yra silpnesnės ir net nėra mokomos plaukti“, – lygina Fatima.
Silpna nepavadinsi jauniausios publikacijos herojės veganės Sissel Svahn (21), iš Šveicarijos į Paryžių atvykusios su vaikinu. Žinoma, ne lėktuvu, o per pakeleivių paieškos bendruomenę „Blablacar“.
Ir, žinoma, ne romantiškai vaikštinėti Marso laukais, o protestuoti – jiedviem pavyko prisijungti prie masinės demonstracijos prieš pat COP21 atidarymą.
„Aš netikiu vyriausybėmis. Mes patys, piliečiai, turime didelę galią, kurią reikia naudoti, – aiškina Sissel. – Sakai, kad Šveicarijoje žmonės gyvena patogiai ir neturi dėl ko nerimauti, bet tai ir yra pavojinga – mes jau su viskuo sutinkame ir viską priimame.“
Sissel grakščia linija popieriuje paišo kalėdinius atributus ir apkaišo juos grėsmingomis naujienomis apie terorizmo grėsmę ir globalinį atšilimą – tarytum kuria atviruką. Suprask: žmogus ir šį gruodį plėšysis ieškodamas dovanų ir per Kalėdas plėš gautųjų pakuotes, negalvodamas, kad netolimoje ateityje Kalėdos jau bus kitokios.
„Aš pikta, – aiškina šveicarė ir čia pat atskleidžia esanti silpna. – Mano įsitraukimą į ekologinį judėjimą galėčiau paaiškinti egoistiškumu: aš jautriai reaguoju, kai kenčia kiti žmonės – tada aš pati kenčiu. Aš noriu padėti, kad nustočiau kentėti.“
Šiuo metu Paryžiaus Grand Palais, arba Didžiuosiuose rūmuose, vyksta gretutinis COP21 renginys – vadinamoji Sprendimų mugė, kurioje korporacijos ir net bankai demonstruoja palaiką ekologinį judėjimą ir pačią konferenciją.
Mugės atidarymą rūmuose nutraukė dainuojantis protestas, kurį gausi policija kaipsyk išprašė iš menių. Tačiau kairysis jaunimas nenuleido rankų: vienam protestuotojui su agitacine vėliava įsliuogus į apšvietimo stulpą gatvėje, mažne šimto žmonių grandinė apsupo šią „tribūną“ savo kūnų tankia grandine – apsaugoti aukštalipį nuo policijos.
Bet ir tai truko neilgai – pareigūnai skydais nušlavė minią nuo stulpo ir dar nupurškė ašarinėmis dujomis. Pipirų į akis kliuvo ir belgams Mathilde‘ai, Charlottei, Cyrilui. Šis aiškino atvykęs iš Briuselio protestuoti prieš vadinamąjį „greenwashingą“ – žaliąjį smegenų plovimą. „Kas jau kas, bet ne didieji prekės ženklai padės pasiekti globalinį susitarimą. Politiniai lyderiai turėtų labiau klausyti žmonių, o ne lobistų!“ – aiškino Cyrilas. Ir pripažino – jis atvažiavo į Paryžių, nes bijo. Bijo dėl planetos ateities.
Korporacijų įsitraukimas į COP21 veiklą glumina ne vieną – Prancūzijos vyriausybei apmokėti 170 milijonų eurų vertės konferencijos sąnaudas padeda tokios kompanijos kaip „Air France“ ar „Renault-Nissan“. Šiuo metu paryžietiškas paprotys protestuoti griežtai apribotas. Prieš pat konferencijos atidarymą policija suėmė 200 aršesnių protestuotojų.
Protestuoja ir komunikacijos specialistė Benedikte Bimoko (30), kaip pati sako, legaliuose protestuose, o jei išeina – ir nelegaliuose. Šiuo metu dažniau neišeina, nes daug dirba pačiame Buržė Paryžiaus šiaurryčiuose, kur paviljonuose antra savaitė ūžia konferencijos derybos ir neformalieji pašnekesiai (informal-informals).
Aš atsisakiau mėsos ir neorganinio maisto ne dėl savo kūno, o dėl planetos. Ir kaip paskui nustebau supratusi, kad dauguma žmonių tampa vegetarais pirmiausia dėl savo kūno.
Pagelbėja ir žurnalistams, o man pagelbėjo suteikdama ne tik informacijos, bet ir nakvynę priemiesčio miestelyje Gagny – jos ir keturių bendraminčių name su organiniu daržu šiuo metu glaudžiasi dar 10 konferencijos dalyvių ir šiaip aktyvistų – visas štabas.
„Mano darbas įtemptas, bet tarp kitų žmonių iš „Couchsurfing“ bendruomenės įgaunu energijos – jie įkvepia, – pasakoja Benedikte. – Mums apskritai būtina keisti gyvensenos modelį, ir čia esminis individo lygmuo.“
Didžiają gyvenimo dalį ji buvusi klasikinė vartotoja, bet keisti savo įpročius ją paskatino sutikti žmonės ir ypač savanorystė fermoje pietų Prancūzijoje prieš 5 metus – nuo tol paryžietė nebeimanti į burną nė gabalėlio mėsos.
Tame pačiame name su prižiūrimu daržovių daržu gyvena ir Marie Chaumet (29). Etnoekologė ir jau dvylika metų vegetarė. Valgo daugiausia tai, ką užsiaugina, o ko neužsiaugina – nusiperka, bet pirmiausia pasidomėjusi produkto kilme.
Aš atsisakiau mėsos ir neorganinio maisto ne dėl savo kūno, o dėl planetos. Ir kaip paskui nustebau supratusi, kad dauguma žmonių tampa vegetarais pirmiausia dėl savo kūno“, – sako Marie.
Kritinis momentas jos gyvenime nutiko sulaukus 15 metų, kai iš prancūziško kaimo iškeliavo į JAV ir ten, kaip prisipažįsta, buvo palaužta ir „sugadinta“.
„Aš save stengiuosi atriboti ir mąstyti kuo lokaliau. Kai užpuolė „Charlie Hebdo“ žurnalą, buvau sukrėsta. Tačiau kai teroristai žudė žmones prieš mėnesį, jau reagavau ramiau. Ir vis tiek – aš visą laiką įsitraukusi į vyksmą, negaliu sau rasti ramios vietos, nebent pasislėpti paslaptingame sode... Kur? Kad ir savo vaizduotės sode“, – kalba Paryžiuje piliečių surengtame „Klimato koalicijos“ susitikime savanoriavusi Marie.
„Klimato koalicija“ buvo milžiniškas pilietine iniciatyva surengtas dviejų dienų renginys megapolio rytiniame pakrašty, oficialiosios Klimato konferencijos COP21 imitacija, kur paryžiečiai rinkosi į nevyriausybininkų mugę ir diskusijas licėjuje, ragavo ekologišką vyną, klausė socialiai angažuoto prancūziško repo.
Viena renginio organizatorių Fanny Top (27) aiškina, kad pilietinė visuomenė nusprendė nelaukti, kol valdžia susitars uždaruose derybų kambariuose, ir nusprendė patys veikti steigdami alternatyviąją konferenciją.
„Mes čia stengiamės apie ekologiją kalbėti be streso, kad nesijaustume blogai dėl to, kaip kiekvienas gyvename“, – sako Fanny.
Savaitgaliui įrengtame alternatyviajame debatų centre licėjuje savanore dirbo ir bedarbė paryžietė Martine Vimeney (56). Darbo Paryžiuje ieško ir mokslus neseniai baigę du sūnūs.
„Man svarbi pati kova – negaliu palikti visko politikams, piliečiai turi būti įsikabinę nagais į jų nugaras, – aiškina savo motyvą prisijungti prie „Klimato koalicijos“ Martine, anksčiau dirbusi stiuardese ir per keliones patyrusi pasaulio grožį ir įvairovę. – Skaitau daug spaudos ir randu mokslininkus sakant: veikti reikia dabar! Aš ir veikiu. Man atrodo dramatiška, kad turime tiek mažai laiko.“
Iš tiesų: jeigu viską paliktume kaip buvę, temperatūra pakiltų daugiau kaip 4 laipsniais iki šimtmečio pabaigos skaičiuojant nuo XIX amžiaus, kai pridygo fabrikų. Tai yra beveik metru pakilęs jūrų lygis. Ledynų teliktų kruopelė. Tokiu atveju jau po trisdešimt metų Arktį vasaromis būtų galima perplaukti valtimi. Ir taip toliau.
Globalinių pokyčių trokšta, bet dar nebūtinai žino, kuo patys gali prisidėti, ir veikiau bando suprasti šiuo metu Paryžiuje vykstančią konferenciją gausybė sąmoningo jaunimo.
Atkulniavęs pasižiūrėti antiglobalistų protesto, bet pats į jį nesikišęs ir „liberté d'expression!“ neskandavęs, kanadietis Tomas Carolsfeldas (24), studijuojantis žmogaus ekologiją, įsitikinęs, kad klimato kaita yra išsigimusios sistemos simptomas: „Praėjusios atakos Paryžiuje – irgi sistemos simptomas, tai tik kita smurto forma. Mūsų smurtas prieš gamtą yra ilgalaikis yra labiau išplitęs nei terorizmas“.
Vokietis Jannikas Jurgenas (26) pastebi, kad šiais metais kilusią emigrantų krizę irgi lėmė ne vien ekonominės ar politinės priežastys, bet ir ekologinės.
„Paryžiuje jaučiu stiprią sinergiją – tai labai praturtina, – sako Jannikas. – Aš pats dievinu slidinėti, bet bijau, jog savo vaikų į kalnus jau nenusivešiu.“
Vaikinų bendraamžis iš Olandijos Erikas-Janas Van Ostenas (27) konferencijoje dalyvauja ir kaip organizacijos „Cap Global Carbon“ delegatas – į Paryžių ruošėsi jau nuo kovo, dar rašydamas savo magistro darbą iš miestų aplinkos vadybos.
„Dievaži, jeigu čia nebūčiau – prarasčiau kažką labai svarbaus“, – sako Erikas, kas rytą skubantis į Buržė sukramtęs vos vieną kitą sausą bagetės riekelę. Kaip pripažįsta, domėtis ir dalyvauti jį gena neteisybės jausmas.
Tuo metu du sutikti amerikiečiai į Paryžių pateko tarsi netyčia – atvykti neplanavo, tačiau juos įkalbėjo. Eugene'as Nemirovskis (47) iš Čikagos pirmiausia atvyko... į Vilnių, čia ir ketino ilgėliau užsibūti. Bet tada susiprato – negali praleisti COP21 konferencijos, kad jau nusigavo iki Europos žemyno. Turėjo sumokėti papildomus 200 dolerių už skrydžio keitimą.
„Šitie žmonės man reprezentuoja viltį – jie man viena didelė šeima, – pasakoja Eugene'as, beje, turintis daugybę lietuvių draugų Čikagoje, nes ir pats emigrantas – iš Uzbekistano. Eugenijaus vardą irgi žino. – Nors dauguma žmonių yra užmigdę savo refleksus dėl šiuolaikinės gyvensenos kerų, mes negalime tiesiog atsisakyti civilizacijos, nes ji labai įdomi. Bet rimtas klausimas, kaip mums toliau gyventi išliekant moraliems.“
Čikagietis atkreipia dėmesį, kad dabar planetoje savaitgaliais išmetama per pusę mažiau anglies dvideginio nei darbo dieną. Galima palyginti su Lietuva – net prezidentė Dalia Grybauskaitė prieš savaitę Paryžiuje pabrėžė, kad Lietuva esanti viena lyderių kovojant su klimato kaita, o juk iš tiesų mūsų emisijų smukimą daugiau kaip per pusę nuo Kioto protokolo įsigaliojimo 1992 metais lėmė truputį anksčiau tautai nutikęs svarbus pokytis – nepriklausomybės atgavimas, po kurios griuvo atsilikusi ir tarši sovietinė pramonė. Iš tuščio kamino ir emisija juk – nulinė.
Po karo į JAV emigravusio lenkų matematiko vaikaitis Thaddeusas Kaliszewskis (25) Europoje jau mėnesį, dar ketina keliauti bent iki sausio pabaigos.
Iš Paryžiaus paskambino savo tėvams į Masačiusetsą, kurie papasakoję, kad šiuo metu ten jau trečia savaitė aukštesnė nei įprastai temperatūra, nors turėtų jau kąsti šaltukas ir net pustyti. Thaddeusas (tariame Tadijas), nors galime vadinti – Tadas arba Tadeušas, atsimena, kaip tėvai nuo vaikystės jį veždavęsi stovyklauti į nepaliestą gamtą, ir tai jį užgrūdino – jis vien dėl smagumo vieną dieną iš Ganji iki Paryžiaus per tris valandas nupėdino pėsčiomis – dešimt kilometrų.
Jei žmonija nesistengtų keisti esamos padėties, šio amžiaus pabaigoje žiemos Lietuvoje būtų 6 laipsniais šiltesnės. Baltos Kalėdos liktų kaip sena graži pasaka vaikams.
„Amerikos visuomenėje klimato kaita suvokiama kaip tolima problema. Jaučiu, kad aš grįžęs galėsiu savo darbu prisidėti prie ekologinio sąmoningumo augimo. Jau dabar jaučiuosi įsitraukęs“, – sako vaikinas, praėjusį pirmadienį su nauju pažįstamu šveicaru jau sukūręs ekologinį pėdsaką apskaičiuosiančios programėlės apmatus.
Jeigu nevyktų Jungtinių Tautų globojamos klimato kaitos konferencijos, tai yra, žmonija nesistengtų keisti esamos padėties, šio amžiaus pabaigoje žiemos Lietuvoje būtų 6 laipsniais šiltesnės. Baltos Kalėdos liktų kaip sena graži pasaka vaikams.
Tarytum gražią pasaką į Paryžių iš Danijos atvežė Lasse Markusas (36) – savaitgalį vykusioje „Klimato koalicijos“ mugėje baltąja meška persirengęs vyras buvo bene populiariausias personažas tarp mažųjų paryžiečių. Jo organizacija „Art in defence of humanism“ iš Odensės atsigabeno net nedidelį Niujorko laisvės statulos modelį, kuri gausaus renginio metu iš fakelo vis garino į orą „kenksmingas“ emisijas. „Tai tik rapsų aliejus“, – nuramina Lasse ir nesustodamas kalba apie klimato politiką – nuo Danijos iki Afrikos. „Aš turbūt iš prigimties politiškas“, – priduria jis.
Jo šalyje 2009 metais vykusi COP15 konferencija baigėsi dideliu nusivylimu valstybių lyderiams taip ir nepasiekus susitarimo. Paryžiuje jau neabejojama, kad susitarimas bus, tik dar neaišku, dėl kurių laipsnio dešimtųjų dalių ir dėl kiek milijardų dolerių. Tarp kitko, Danija ir kitos skandinavų šalys užsibrėžusios jau iki amžiaus vidurio visiškai atsisakyti iškastinio kuro.
Iškastinį kurą – palikti po žeme. Tai mėgstamas aktyvistų šūkis ir galybės nevyriausybininkų tikslas, bet Paryžiuje tiek toli dar nebus nueita. Kad tokie susitikimai apskritai nėra labai vaisingi, mano Pierre‘as Lussieras (49), Kanadoje vadovaujantis Žemės dienos organizacijai ir į Paryžių atvykęs strateginiais sumetimais – priminti prancūzams, kad jie aktyviau švęstų Žemės dieną balandžio 22-ąją.
Pasikaustęs agitatorius su dviejų dešimtmečiu stažu, po organizacijos skėčiu pasodinęs 550 tūkst. medžių. „Tiesą sakant, šilta žiema man net patinka, nes ir tada galiu važinėti riedlente“, – juokauja Pierre‘as iš Monrealio.
Klimato kaitos konferencijoje keturios didelės šalys, įskaitant didžiausią miškų naikintoją pasaulyje Braziliją, per ateinančius 15 metų susitarė išsaugoti miškų sulig Ispanijos teritorija – toks įsipareigojimas sumažintų anglies dvideginio emisijas 2,5 proc. Paryžiuje dabar populiarūs interaktyvūs žemėlapiai dideliuose ekranuose, rodantys palydovų duomenis apie miškų, ledynų ar vandens telkinių nykimą. „Google“ galimybės čia apstulbina.
Lenkija yra raudona, kalba Izabela Worsztynowicz (28), turėdama omeny europinio taršos žemėlapio duomenis, pagal kurį anglies pramonės išmetimai nudažo Lenkijos regionus pavojinga ryškia spalva. Ši šalis tebenaudoja kenksmingiausią planetai (ir jai pačiai) energijos gamybos būdą visoje Europos bendrijoje.
„Anglies pramonės profsąjungos yra stulbinamai galingos – susirinkę į Varšuvą protestuoti jos vis užkerta vyriausybės bandymus pabėgti nuo anglies, – sako IBM korporacijai dirbanti varšuvietė. – Toje pramonėje net nėra pinigų, bet mes vis tiek kūrenam anglį! Tai jau net ne gamtosaugos klausimas.“
Izabela, vegetarė nuo mažumės, juolab kad Lenkijos „virtuvė baisiai nuobodi – tik mėsa ir bulvė“, yra vienintelė šios pasakojimo herojė, neatvykusi į Paryžių, užtat Varšuvoje prisidėjusi, kad istorijų surašinėtojas turėtų kur pernakvoti pakeliui į COP21.
Kad planeta neįšiltų daugiau kaip dviem laipsniais, žmogus iš tokių jėgainių kaip Lenkijoje gali sau leisti į atmosferą išmesti ne daugiau kaip tūkstantį gigatonų šiltnamio efektą sukeliančių dujų. Iki šio pavojingo limito liko keli šimtai gigatonų emisijų – dabartiniu tempu ribą pasieksime iki Lietuvos nepriklausomybės penkiasdešimtmečio minėjimo.
Bet netgi neviršiję tūkstančio, pražudysime daugumą koralinių rifų vandenynuose. Gera žinia iš Paryžiaus: pirmadienį čia apskaičiuota, kad jau per ateinančius 5 metus naujai diegiama žalioji energetika besivystančiose šalyse gali nubraukti 1,7 gigatonos.
Milijardais tonų skaičiuojamas oras, šiuo atveju, sudedamoji oro dalis – anglies dvideginis. Ar galite įrodyti, kad egzistuoja oras, vaikų klausia nevyriausybininkė Mathilde Jung (26), diplomuota agroekonomikos inžinierė. Jos tikslas „Klimato koalicijos“ mugėje buvo įgalinti piliečius, todėl uždavinėjo praeiviams įvairius klausimus apie klimato kaitą.
„Kai pasižiūri į temperatūros grafikus, tu turi būti aklas, kad nieko nedarytum. Negi mums visiems reikia tokio baisaus šoko kaip Fukušimoje?“ – svarsto Mathilde. Tačiau jokios fukušimos ir klausimai esą neišjudina jos brolio, kuris vietoje aktyvizmo renkasi kompiuterinius žaidimus.
Gal pasyvesnius išjudintų muzika? Tuo neabejoja regio kompozitorius ir atlikėjas Khayo Ben Yahmeenas (26), žemadažniais ritmais užtvėręs gatvę prie Žano Žorė aikštės, kur vyko piliečių klimato kaitos konferencija ir mugė.
„Žiūrėk, žmonės čia bendrauja ir šypsosi, ar matai? Kaip sakė Bobas Marley, švietimas yra raktas, o meilė yra sprendimas, žmogau, – cituoja savo mokytoją Khayo. Ir kaipmat prisimena kitą mokytoją: – Aš tau papasakosiu istoriją. Šią vasarą lankiausi mažame miestelyje pietų Prancūzijoje – važiavome stovyklauti. Išėjome pasivaikščioti. Aš turbūt pirmą kartą buvau kaime. Jo centre veikė fontanas su Jėzaus Kristaus skulptūra ir man kilo mintis persižegnoti vandeniu iš to fontano. Bet kažkoks vidinis balsas sustabdė: ne. Paėjęs toliau kažką užmyniau, supratau iš garso: tekšt. Tai buvo varlė. Aš užmyniau varlę. Aš pirmą kartą gyvenime nužudžiau gyvūną. Toks jausmas, kad taip atsitiko todėl, kad atstūmiau Jėzaus meilę.“
Artėjantis Paryžiaus susitarimas iš dalies – irgi tikėjimo klausimas, bet pirmiausia mokslo ir dar labiau – politikos.
Apie mokslo ir politikos mazgą bus kitas pasakojimas iš pagrindinės įvykio vietos – 18 hektarų ploto konferencijos centro, kur tęsiasi COP21.
