Per 140 tūkst. aukų
Hirošima, kurioje tuo metu gyveno apie 250 tūkst. žmonių, pasirinkta dėl geografijos: miestas išsidėstęs lygumoje, todėl tikėta, kad po išpuolio bus lengviau įvertinti bombardavimo pasekmes. Į orą JAV bombonešis, kartu su dar dviem lėktuvais, pakilo su viena, 4 tūkst. kilogramų svėrusia urano bomba, kodiniu pavadinimu „Berniukas“ (angl. „Little boy“). Japonijos apsaugos gynybinė sistema netrukus užfiksavo priešo lėktuvus, tačiau didelio nerimo jie nesukėlė. Manyta, kad lėktuvų per mažai, kad šie ryžtųsi išpuoliams iš oro. Hirošimoje net nebuvo paskelbtas pavojaus signalas. Miesto gyventojai tik buvo paraginti slėptis slėptuvėse, jei „B-29 Superfortress“ nuspręstų miestą bombarduoti.
Apie 8:15 val. ryto vietos laiku atominė bomba buvo paleista virš Hirošimos iš 9 400 metrų aukščio. 57 sekundes skriejęs žemėn laisvu kritimu, „Berniukas“ sprogo 250 metrų aukštyje virš žemės. Akimirksniu sunaikinta 12 kvadratinių kilometrų teritorija, stipriai nusiaubta 80 proc. miesto. Sprogimas nusinešė 70 tūkst. žmonių gyvybių. Dar apie 70 tūkst. japonų iki 1950-ųjų mirė nuo patirtų sužalojimų ir radiacijos sukeltų ligų.
Branduolinės eros pradžia
Pirmiausiai Hirošimoje, o po trijų dienų ir kitame Japonijos mieste, Nagasakyje, susprogdintos atominės bombos žymėjo branduolinės eros pradžią. Eros, kuri tęsiasi iki šiol. Antrasis pasaulinis karas baigėsi Žemėje egzistuojant tik vienai branduolinei valstybei – Jungtinėms Valstijoms, tačiau per kelis dešimtmečius atominių ginklų buvo sukurta tiek, kad dabar jų užtektų visai planetai sunaikinti kelis kartus.
 |
| „Scanpix“ nuotr./Hirošima |
Valstybių neatbaidė gąsdinančios suniokotų Japonijos miestų nuotraukos ir dar siaubingesnės atominių bombų pasekmės. Nepaisydamos branduolinio susinaikinimo grėsmės, vis daugiau valstybių ir nevalstybinių veikėjų, siekia sukurti masinio naikinimo ginklus. „Branduolinis ginklas yra vienas iš valstybės statuso požymių. Šis ginklas taip pat suvokiamas kaip atgrasymo ir, galiausiai, kaip grasinimo priemonė, – „15min“ sakė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) profesorius Raimondas Lopatas. – Tai yra trys atominio ginklo aspektai, kuriuos šiandien naudoja valstybės. Vieną iš jų, grasinimą ir šantažą, naudoja ir tarptautinis terorimas.“
Branduolinių valstybių klubas
Atominės bombos buvo naudojamos ir po karo, tačiau – ne priešo sunaikinimui, o šio ginklo bandymams ir galios demonstravimui. Iki šiandienos suskaičiuota per 2 tūkst. tokių bandymų. Dar visai neseniai branduolinės buvo Pietų Afrika, Ukraina, Baltarusija, Kazachstanas. Pastarosiose trijose šalyse atominių bombų liko po Sovietų Sąjungos žlugimo. Tačiau visos šios valstybės atominių ginklų atsisakė savo noru.
Šiuo metu pasaulyje masinio naikinimo ginklus turinčios šalys – tai Jungtinės Valstijos, Rusija, Didžioji Britanija, Prancūzija, Kinija, Indija, Pakistanas, Izraelis ir Šiaurės Korėja. Manoma, kad branduolinius bandymus taip pat atliko ir Argentina. Branduolinio ginklo siekė Sirija. Tuo tarpu pastaruosius kelerius metus didžiausią nerimą tarptautinei bendruomenei kelia branduolinės Irano ambicijos, kurių įvairiomis sankcijomis pažaboti nepavyksta.
Per 20 tūkst. branduolinių užtaisų
Šių metų birželį Stokholmo tarptautinio taikos tyrimų institutas (SIPRI) savo ataskaitoje paskelbė, kad pasaulyje šiuo metu sukaupta 20 530 branduolinių kovinių užtaisų. Kovinės parengties režimu laikomos 5 027 branduolinės galvutės, tuo tarpu savo saugyklose branduolinės valstybės turi dar 15,5 tūkst. branduolinių užtaisų.
 |
| „Scanpix“ nuotr./Hirošima |
Pasak SIPRI, stambiausios branduolinės valstybės yra Rusija, turinti 2 427 naudoti parengtas branduolines galvutes, Juntinės Valstijos, turinčios 2 150 naudoti parengtas branduolines galvutes, Prancūzija, su 290 naudojimui parengtų branduolinių galvučių ir Didžioji Britanija, kurioje šių ginklų – 160.
SIPRI duomenimis, Kinija turi 200 branduolinių užtaisų, Indija 80–100, Pakistanas 90–110, Izraelis 80. Šios valstybės visą savo branduolinę ginkluotę laiko saugyklose ir nėra parengusios panaudoti nedelsiant.
2009-aisiais pasaulyje branduolinių užtaisų buvo daugiau – apie 22,6 tūkst. Nepaisant branduolinės ginkluotės pasaulyje mažėjimo tendencijos, džiaugtis valstybių noru kardinaliai sumažinti ar atsisakyti šios ginkluotės – per anksti. „Dėl vadinamosios branduolinių ginklų kontrolės mechanizmų ir dėl šių ginklų neplatinimo buvo daug susitarimų. Tačiau, kaip rodo tarptautiniai santykiai, kalbos ir diskusijos bei priimti susitarimai šiuo klausimu dažniausiai dėl vienokių ar kitokių priežasčių yra apeinami“, – kalbėjo prof. R.Lopata.
Branduolinis terorizmas
Bemaž didžiausią nerimą šiuo metu kelia radikalių valstybių ir nevalstybinių veikėjų, pavyzdžiui, tarptautinių teroristų, siekis susikurti branduolinį ginklą. Pagrindo nuogąstavimams yra. Dar 1991 metais, subyrėjus Sovietų Sąjungai, užfiksuotos suaktyvėjusios atominio ginklo gaminimo technologijų ar tam reikalingų medžiagų, vagystės. Tarptautinės atominės energijos agentūros (TATENA) duomenimis, nuo 1993 iki 2009 metų pasaulyje užfiksuoti 1773 incidentai, susiję su radioaktyviųjų medžiagų kontrabanda. Iš jų 15 atvejų siejami su sodrintu uranu arba plutoniu.
Tarptautinių santykių ekspertų įsitikinimu, jei pasaulyje dar sykį ir bus panaudotas branduolinis ginklas, didesnė tikimybė, kad tai padarys radikalios valstybės ar nevalstybiniai veikėjai.
 |
| „Scanpix“ nuotr./Hirošima |
„Tikimybė, kad šiandien branduolinį ginklą panaudos daugiau ar mažiau prognozuojamos valstybės, artima nuliui, – „15min“ sakė TSPMI dėstytojas Arūnas Molis. – Turiu omenyje Vakarų šalis, Rusiją, galbūt net Kiniją. Tačiau neatmestina galimybė, kad vadinamąjį „nešvarų“ branduolinį ginklą, t.y. branduolinį ginklą, sukurtą nelegaliai, įsigijus medžiagų iš kokios nors kitos tą ginklą platinančios valstybės, gali panaudoti „žlungančios“ šalys.“
Savo ruožtu prof. R.Lopata įsitikinęs, kad branduolinio ginklo panaudojimo tikimybė „šiandien išlieka didelė“.
Tačiau valstybė, kuri 21 a. pirmoji panaudotų branduolinį ginlą, tarptautinėje arenoje sukeltų sau „labai daug sunkumų“. „Viena iš Hirošimos pamokų – naudoti tokį ginklą nelabai apsimoka, nes jokių ypatingų tikslų juo nepasieksi. Prieš 60 metų galbūt ir buvo galima pasiekti kažkokių tikslų, panaudojant atominę bombą, tačiau šiandien iš principo sunaikinti savo priešus ar gyventojus – tai ne tas tikslas, kurio siekia gynybos planuotojai“, – sakė A.Molis.
Atsisakyti turėtų visi kartu
Jungtinių Valstijų prezidento Baracko Obamos vyriausybė yra sakiusi, kad Amerika iš esmės galėtų atsisakyti branduolinių ginklų, tačiau tam būtina sąlyga – kitų branduolinių šalių analogiškas sprendimas. „Šios logikos, tikriausiai, laikosi daugelis valstybių. Nors branduolinis ginklas yra sunkiai panaudojamas ir visų suprantamas kaip didelis blogis, kita vertus jis yra ir atgrasinimo priemonė. Jei pavyktų pasiekti susitarimą, kad visos, bent jau išsivysčiusios, valstybės per kažkurį laiką atsisakytų branduolinio ginklo, mintis apie pasaulį be atominių bombų gal ir būtų įmanoma. Tačiau kad taip pasielgti nuspręstu kuri nors valstybė pavieniui – mažai tikėtina“, – sakė saugumo ekspertas A.Molis.
 |
| „Scanpix“ nuotr./Aktyvistai už taiką |
Tačiau jis taip pat pažymėjo, kad iš principo šalys yra linkusios atsisakyti strateginių branduolinių ginklų. „Pavyzdys – JAV ir Rusijos sudarytos sutartys. Matyti, kad dalis valstybių šių ginklų nelaiko strategiškai svarbiais dėl jau minėtos priežasties – jie nėra lengvai panaudojami, – kalbėjo tarptautinių santykių ekspertas. – Jei pasižiūrėtume valstybių saugumo ar gynybos strategijas, branduoliniams ginklams jose lieka labai nedaug vietos. Tačiau tai nereiškia, kad šių ginklų atsisako visos valstybės. Šalys, kurios vis dar yra autoritarinės, totalitarinės, jos savo branduolinį arsenalą linkusios stiprinti, nes joms tai – derybų įrankis.“
Sulaikė nuo karo
Kita vertus, ekspertai taip pat pripažįsta: būtent masinio naikinimo ginklai padėjo išvengti JAV ir Sovietų Sąjungos ginkluoto konflikto Šaltojo karo metu. Nors įtampa tarp šių dviejų pasaulio supervalstybių buvo didžiulė, abi pusės tuo metu taip pat suprato: jų karinis susidūrimas taptų katastrofa visam pasauliui. Jungtinės Valstijos ir Sovietų Sąjunga turėjo didžiulius branduolinių ginklų arsenalus, tuo tarpu Hirošima ir Nagasakis tapo įrodymu, kad nugalėtojų branduoliniame kare nebūtų.
Paklaustas, kuriuos branduolinius taškus pasaulyje būtų galima apibrėžti kaip šiuo metu karščiausius, A.Molis sakė, kad didžiausią įtampą kelia galimi konfliktai tarp kaimyninių valstybių, nuo seno turinčių tarpusavio nesutarimų. „Pirma, kas šauna į galvą – Indija ir Pakistanas, kurios gali panaudoti taktinį branduolinį ginklą, norėdamos išspręsti ilgai trunkantį konfliktą, – sakė tarptautinių santykių ekspertas. – Taip pat Šiaurės Korėja, kuri, norėdama pažvanginti branduoliniais ginklais, dažnai apeliuoja į tai, kad, galbūt, turi pasigaminusi branduolinę bombą.“
Ekspertai taip pat kurį laiką diskutavo: ar kur nors pasaulyje panaudojus branduolinį ginklą, jo pasekmės būtų jaučiamos tik ribotuose plotuose. Vis dėlto šiandien bemaž vieningai sutariama: branduolinis karas, nesvarbu kur jis įvyktų, katastrofiškų pasekmių turėtų visai planetai. Prieš porą metų paskelba, kad dviejų nedidelių branduolinių valstybių karas nusineštų apie 55 mln. žmonių gyvybių. Tačiau pasekmės vien tuo neapsiribotų: teigiama, kad branduolinių ginklų panaudojimas greičiausiai sukurtų milžinišką dūmų ir pelenų sluoksnį stratosferoje, kuris neleistų Saulės spinduliams pasiekti Žemės. Tai stipriai atvėsintų orą mūsų planetoje ir iššauktų branduolinę žiemą.
