Toliau jis rašo: „Šis klausimas liečia ne vien gamtą, izoliuotą nuo kitų dalykų, tad jis negali būti svarstomas vienpusiškai“, turi būti keliami klausimai ir apie gyvenimo prasmę bei pamatines visuomenės gyvenimo vertybes. „Koks mūsų gyvenimo tikslas? Dėl ko mes dirbame ir kovojame? Kodėl mes esame reikalingi šioje žemėje?“ „Jei mes nekeltume šių klausimų – sako Popiežius – nemanau, kad savo ekologinėmis pastangomis ką nors svarbaus laimėtume“.
Enciklikos pavadinimas tai šv. Pranciškaus Kūrinijos giesmės invokacija „Laudato si’, mi’ Signore“. Tai primena, kad žemė, mūsų visų bendri namai, yra „tarsi sesuo, kuri mus lydi gyvenime, tarsi motina, kuri mus pasitinka išskėstomis rankomis“. Mes patys „esame žemė (plg. Pr 2,7). Mūsų kūnas sudarytas iš planetos elementų, jos oru mes kvėpuojame, jos vanduo palaiko gyvybę ir atgaivina“.
Ši žemė, suniokota ir apiplėšta, dabar dejuoja ir jos aimanos įsilieja į visų šiame pasaulyje apleistųjų aimanas. Popiežius Pranciškus ragina juos išklausyti ir visus – asmenis, šeimas, vietines bendruomenes, tautas ir tarptautinę bendruomenę – kviečia, šv. Jono Pauliaus II žodžiais tariant, „ekologiniam atsivertimui“, tai yra kviečia „keisti kryptį“, imtis atsakingai rūpintis „mūsų bendrų namų“ grožiu.
Popiežius Pranciškus sutinka, kad šiuo metu „pastebimas vis didesnis jautrumas aplinkai ir gamtos apsaugai, bręsta nuoširdus ir skausmingas susirūpinimas dėl to kas dedasi su mūsų planeta“, kuris įgalina neprarasti pasitikėjimo.
Popiežius Pranciškus sutinka, kad šiuo metu „pastebimas vis didesnis jautrumas aplinkai ir gamtos apsaugai, bręsta nuoširdus ir skausmingas susirūpinimas dėl to kas dedasi su mūsų planeta“, kuris įgalina neprarasti pasitikėjimo. Enciklika visiems skelbia aiškią ir vilties kupiną žinią: „Žmonija dar yra pajėgi bendradarbiaudama statyti mūsų bendrus namus“, „žmogus dar yra pajėgus pozityviai veikti“, „dar ne viskas prarasta, nes žmonės, sugebantys kraštutinai degraduoti, moka ir įveikti save, grįžti, rinktis gera ir atgimti“.
Popiežius Pranciškus kreipiasi pirmiausiai į tikinčiuosius katalikus, kartodamas šv. Jono Pauliaus II žodžius: „krikščionys ypatingai suvokia, kad jų veikla kūrinijoje, jų pareigos gamtai ir Kūrėjui yra jų tikėjimo dalis“, tačiau jis taip pat siūlo „su visais užmegzti dialogą ir kalbėtis apie mūsų bendrus namus”. Kvietimas dialogui nusidriekia per visą tekstą, o 5 skyriuje kalbama apie jį kaip apie problemų svarstymo ir sprendimo priemonę.
