Vienas dalykas planuoti, kitas – suprasti, kad tai įvyks. Nesu iš tų žmonių, kurie sėdi namie ir pasaulį stebi per televizorių. Bet mintis nukakti į Sirijos pasienį, visai šalia Islamo valstybės (ISIS) teritorijos ir iš ten plaukti pasroviui su sirais, bėgančiais nuo karo ar ieškančiais geresnio gyvenimo Vokietijoje, – neatrodo tokia kasdienė.
Bilietas į vieną pusę ir savaitė... dvi... trys... klajonių paskui tūkstančius svetimos kultūros žmonių be jokio konkretaus plano vis dėlto daro savo. Baimės nejaučiu, bet nerimas milžiniškas. Nežinau, kodėl. Kaip ir prieš kiekvieną rimtesnį darbą. Ar tai būtų ekspedicija į Himalajų kalnus, ar kelionė į Ukrainos frontą, ar pasivažinėjimas po Afganistaną be apsaugos.
Kaskart prieš viso ko pradžią galvoji – velnias, tokios didelės avantiūros niekad nesu daręs. Kaskart stresuoji iki pykinimo tiesiogine prasme. Kaip studentas prieš lemiamą egzaminą. Ir kaskart stresas dingsta po to, kai kojos paliečia svetimą žemę. Viskas persijungia į darbinį režimą.
Kodėl aš ten važiuoju? Pasakysiu nuoširdžiai – rasti vieną paprastą atsakymą išties būtų sudėtinga. Tačiau kaip niekad man yra įdomu – kas iš tiesų vyksta.
Kodėl aš ten važiuoju? Pasakysiu nuoširdžiai – rasti vieną paprastą atsakymą išties būtų sudėtinga. Tačiau kaip niekad man yra įdomu – kas iš tiesų vyksta. Sėdėdami prie savo dėžučių mes galime pasirinkti skirtingus televizijos kanalus. Vieni rodo ir pasakoja, kad turime būti jautrūs ir atjaučiantys bei priimti visus pabėgėlius iš karo. Kiti – mėgaujasi riaušių, neramumų vaizdais, kuriuose matome tuos pačius pabėgėlius, siaubiančius miestus, mažų mažiausiai kaip skėriai.
Kur tiesa? Puikiai suprantu, kad kiekvienas susirenka tą informaciją, kuri labiausiai bus patraukli skaitytojui. Patogiausia ir geriausia pasinaudoti vaiko kūneliu, verkiančiu tėvu ar gauja nevaldomų tamsaus gymio žmogystų, kurie nevaldomi niokoja juos priimančio miesto gatves.
Visa tai bet kada sulauks didelio dėmesio. Bet ar tikrai tai atspindi tą didžiąją masę? Ar tikrai šie žmonės bėga nuo karo? Ar tarp jų nėra apsimetėlių iš kitų šalių? Kaip suprasti, kodėl dažnai bėga suaugę tvirti vyrai, palikę namie šeimas? Kodėl jie pameta pasus, bet išsaugo mobiliuosius telefonus? Kokios, išties, jiems reikia pagalbos? Ar tikrai viskas tik juoda arba tik balta?
Daugybė klausimų man iškyla. Dar daugiau jų atsiras pakeliui. Džiaugiuosi išlindęs iš savo komforto zonos ir žinodamas, kad daugybę dalykų patirsiu ir sužinosiu iš pirmų lūpų. Be jokių interpetacijų ar man brukamų tiesų.
Vargiai tai bus tikroji tiesa iš didžiosios raidės. Nemanau ir nesakau, kad viską, ką rašysiu, bus galima vertinti nešališkai. Aš visiškai nepretenduoju į gilią analizę. Tam yra protingi ekspertai, analizuojantys didžiulius informacijos klodus. Mano noras ir tikslas – pajausti. Pajausti tuos žmones. Įsimaišyti į minią... ir aprašyti savo emocijas, mintis ir išgyvenimus.
Gali būti ir taip, kad nuomonės kelionės pradžioje, viduryje ir pabaigoje skirsis. Tai natūralu. Nepretenduoju į mokslinį darbą. Greičiau emocinį dienoraštį ir šališkus pasvarstymus. Gal net ne viską man pavyks aprašyti žodžiais. Bet aš bandysiu. Kasdien judėdamas didžiuoju pabėgėlių keliu – #paskuipabėgėlius.
LAUKITE TĘSINIO
#Paskuipabėgėlius – 15min.lt reportažų ciklas. Du mūsų žurnalistai Vidmantas Balkūnas ir Paulius Ramanauskas keliauja iš Turkijos–Sirijos pasienio iki Vokietijos. Keliu, kurį pastarosiomis dienomis bando įveikti dešimtys tūkstančių pabėgėlių.
