Po kurio laiko pradedi jais nebetikėti, tačiau jie staiga atsibunda ir ištesi dalį pažadų. Vėl viltis sužimba ir toliau gyveni pažadais... Laikas eina, o po kurio laiko supranti, kad vis sėdi tame pačiame viešbučio kambaryje ir jokios medžiagos neturi. Galima būtų spjauti ir pamiršti tuos žmones, bet kitas variantas yra ne ką geresnis – važiuoti vieniems prie sienos ir bandyti kažką daryti. O tai manęs visiškai nevilioja. Ir kaip vėliau parodė tolesni įvykiai – gerai, kad paklausiau vidinio balso.
Taigi, kai per pietus pagaliau susisiekiame ir jie pasiūlo važiuoti į Akcakale (ten veikia viena didžiausių ir garsiausių stovyklų pabėgėliams iš Sirijos) vieniems – didelio entuziazmo neparodau. Po kurio laiko pavyksta susitarti, kad ten pasitiks vienas jų giminaičių ir viską aprodys: nuves prie sienos, praves pro neoficialias pabėgėlių stovyklas ir papasakos, ką žino. Tiesa, jis moka tik arabiškai, tad Pauliaus arabų kalbos žinios čia labai pravers.Susitikimai, pokalbiai prie arbatos, pažadai... Šie žmonės tikrai nėra blogi. Ir nenori nei apgauti, nei pakenkti. Atvirkščiai – nori padėti. Tačiau man svetima tokia bendravimo kultūra. Nesugebu per kelias dienas prisitaikyti.
Mūsų draugai nuveža mus prie greitkelio, einančio per miestą. Laukiame mašinoje. Po dešimties minučių vienas jų išlipa iš mašinos ir sustabdo pro šalį važiuojantį „mikriuką“, pakalba su vairuotoju, paaiškina, kur mus išleisti, ir atsisveikiname.
Entuziazmą kiek pristabdo pro šalį pralekiantis kariuomenės šarvuotis su kaukėtu vyriškiu, stovinčiu prie kulkosvaidžio.
Judame į Akcakalę perpildytu autobusiuku sėdėdami ant papildomą sėdynę atstojančios medinės lentos. Kojos remiasi į priešais sėdinčių kojas, rankoms reikia duoti valią, nes su europietišku mandagumu – neliesdamas kito rankos, neturėsi net kur pasilaikyti.
Čiauškiam ir aptariam viską, ką matome aplink. Entuziazmą kiek pristabdo pro šalį pralekiantis kariuomenės šarvuotis su kaukėtu prie kulkosvaidžio stovinčiu vyriškiu. Ramybė apgaulinga.
Akcakale centre, prie prekybos centro, mus turi pasitikti Abdula. Išlipam iš autobusiuko ir atsistojam šalia pagrindinio įėjimo. Netrukus pasirodo baltas automobilis su trimis turkais. Vienas jų išlipęs bando mus kalbinti lipti į vidų. Bet kol nepasako raktinio žodžio – savo giminaičio vardo, kuris viską derino – tol į vidų nelipam. Tuo pačiu metu atkreipiu dėmesį į vieną vyriškį, einantį per gatvę link mūsų. Tačiau nespėju jo net kaip reikiant įvertinti, kai prie mūsų, jau sėdinčių automobilio viduje, prieina dar vienas civilis ir paprašo parodyti dokumentus.
Paulius ištiesia savąjį. Tačiau neduoda jam į rankas. Kol jis neparodo policijos pažymėjimo. Aišku. Bus įdomu...
Lipam lauk iš mašinos. Netrukus mus jau apspinta minia žioplių. Policijos pareigūnų atsiranda bent ketvertas. Atvažiuoja ir daugiau jų su automobiliais. Vienos jų žymėtos, kitos – civilinės. Kaip ir jie patys. Dalis su uniformomis, dalis – apsirengę civiliais rūbais.
