Atstumai visai nemaži – kaskart, norint patekti į migrantų pamėgtą gatvę prie Izmiro geležinkelio stoties, tenka įveikti po keletą kilometrų į vieną pusę. O šiandien ėjome jų „aplankyti“ jau antrą kartą.
Vis dėlto kelionė neprailgsta. Pusė kelio veda Egėjo jūros krantine. Čia daugybė žvejų, tačiau niekad neteko matyti nė vienos ištrauktos ar nors užkibusios žuvies. Kita kelio dalis – per Izmiro turgų. Jį kertant galima pamatyti neįprastų mūsų akiai, bet vietiniams visiškai natūralių, dalykų. O patys prekeiviai bet kada pasiruošę jums nuoširdžiai padėti, netgi palydėti, jei pasiklystumėte. Ir be jokių slaptų kėslų.
Sutemus aplink stotį mažiau veiksmo bet gyvenimas tikrai verda toliau. Skveras sėte nusėtas sirų, irakiečių ir kitų tautybių žmonių. Dauguma jų būriuojasi grupelėmis. Vyksta pasitarimai, maigomi telefonai, keičiamasi informacija ir derinamos tolimesnės judėjimo link Europos detalės.
Tuo pačiu čia sukasi komunikabilūs turkai, puikiai mokantys angliškai. Pora jų net patys mus užkalbino. Iš Stambulo atvykęs maždaug trisdešimties metų vyriškis nė kiek neišsigando man prisistačius žurnalistu. Net nemirktelėjęs jis atsakinėjo į mano klausimus apie žmonių kontrabandą, jos kainas, atstumus, būdus ir kitas detales. Net pavaišino ką tik iš gatvės prekeivio įsigytais bananais.
Iš viso jo pasakojimo, pateiktų skaičių, vietų, kontaktų galima buvo suprasti, kad „ryšininkas“, išties, yra kontrabandininkas.
Netrukus keletas jo draugų grįžo iš „žvalgybos“ po pabėgėlių pamėgtus šalutinių gatvelių šaligatvius. Visi persimetė keliais sakiniais turkų kalba ir mano pašnekovas atsiprašinėdamas atsisveikino – pajudėjo tvarkyti savo verslo reikalų.
Nors jis ir neprisipažino, tačiau nesunkiai buvo galima nuspėti, kokiu verslu jis užsiima naktį blaškydamasis prie Izmiro stoties.
Antrasis mūsų sutiktas kalbus vietinis veikėjas net neslėpė, kad yra kontrabandininkų ryšininkas. Tačiau iš viso jo pasakojimo, pateiktų skaičių, vietų, kontaktų galima buvo suprasti, kad „ryšininkas“, išties, yra kontrabandininkas.
Kalbėdamas su šiais „verslininkais“ bei vėliau tą vakarą sutiktais sirais ir irakiečiais, klausinėjau ir bandžiau atsakyti į iki šiol man vieną svarbiausių klausimų – kas tie žmonės, plūstantys į Europą? Ar juos vadinti pabėgėliais, ar migrantais?
Po truputį pradeda ryškėti bendras vaizdas, kuris nelabai ir nustebina. Kone visi kalbintieji pasakoja, kad „tikrųjų“ karo pabėgėlių Izmire yra maždaug pusė. Tai daugiausia Sirijos ir Irako gyventojai.