Iš vakaro susitariau susitikti su Khalidu iš Sirijos, kuris gyvena buvusiame traukinių stoties pastate. „Tik rytoj labai neskubėk, nes aš mėgstu pamiegoti“, – prisipažino Idomeni senbuvis, kuris man pažadėjo geriau aprodyti migrantų stovyklą.
„Migrantai nori stabdyti traukinį“
Pirmadienį jau gerokai po 10 val. ryto užėjęs į jo laikinus namus radau tik migranto draugus, kurie vis dar mėgavosi paskutinėmis akimirkomis varganame guolyje ant betoninių grindų. Dar apsimiegoję vaikinai perdavė, kad Khalidas išėjo pusryčiauti ir turėtų grįžti už kelių minučių. Teks palaukti.
Kelios minutės neilgai trukus virto keliolika ir po truputį pradėjau nerimauti, kad mūsų susitikimas neįvyks, todėl nusprendžiau pats jo paieškoti jau pažįstamame palapinių miesto labirinte.
Ir greitai supratau, kad Khalidas vėlavo anaiptol ne dėl savo kaltės.
Kai skelbiami pusryčiai 12 tūkstančių žmonių talpinančioje Idomeni stovykloje, lėtai slenkanti žmonių eilė nusidriekia daugiau nei kilometrą.
Tačiau pirmadienio pusryčių pasiimti susirinko tik patys mažiausi prieglobsčio ieškotojai.
Tai pasirodė mažų mažiausiai keista, bet tuomet sulaukiau Vidmanto žinutės. „Prie pervažos migrantai nori stabdyti traukinį“, – užteko perskaityti telefone, kad Makedonijos sienos link pasileisčiau bėgte.
Sugulė ant traukinio bėgių
„Jei mirsim, nereikės kentėti“, – kurtinančiu balsu staugė grupė migrantų, kurie vakarienę iškeitė į protestą.
Susėdę ir sugulę ant traukinio bėgių, jungiančių Graikiją ir Makedoniją, jie laukė atvažiuojančio traukinio, o riaušes malšinti pasirengę pareigūnai į rankas paėmė skydus.
Tuoj pat pasiteiravome graikų policijos, kaip jie ruošiasi tvarkytis su įtempta situacija. Pasak jų, jei bus gautas nurodymas atlaisvinti bėgius nuo juos apgulusių migrantų, prireikus, bus panaudota jėga.
Tokio teiginio rimtumą patvirtino ir keli netoliese stovėję šarvuoti autobusai, kurių viduje ramiai lūkuriavo įspūdingo stoto policijos pareigūnai.
Tuo tarpu migrantai audrinosi vis labiau ir labiau. „Atidarykit sieną, atidarykit sieną“, – sutartinai skandavo Idomeni įstrigę migrantai.
„Vienas sprendimas, kitas sprendimas“
„Mes nesuprantam, kas atsitiko“, – sako ant traukinio bėgių gulintis Mohamedas iš Sirijos, kuris skaičiuoja jau dvidešimtą dieną migrantų stovykloje.
Akmenskaldžiui sirui Mohamedui neaišku, kodėl Makedonijos siena neatsidaro ir ką savaitgalį nusprendė Turkijos ir Europos Sąjungos vadovai.
„Vienas sprendimas, kitas sprendimas. Ką jie reiškia? Ar tik žmonės iš Graikijos salų keliaus į Turkiją, ar jie turi omeny ir Idomeni apsistojusius žmones? Jei taip, tegul pasako mums kuo greičiau“, – sakė Mohamedas.
Pasako siro, jie nesiruošė trauktis atvažiavus traukiniui, tačiau su graikų policijos pareigūnais susiremti taip pat neketino.
„Geriau pats mirsiu, bet su policija tikrai nesimušiu, jie niekuo dėti“, – aiškino protestuojantis prieglobsčio ieškotojas, Turkijoje praleidęs 4 mėnesius, kol jo likimo broliai šaukė „jokio maisto, jokio vandens, tik atidarykit sieną!”.
Skeptiški nevyriausybininkai
Kurių migrantų likimą lems sekmadienį priimtas naujausias krizės Balkanuose sprendimas, nesupranta ne tik patys prieglobsčio prašytojai, bet ir jiems gelbėjantys nevyriausybinių organizacijų atstovai.
Pirmadienį jie įrenginėjo naujus vandens valymo įrenginius, statė papildomas palapines ir svarstė vietos migrantams melstis įrengimo planą Idomeni stovykloje.
Ar tai reiškia, kad nuo pat migrantų krizės pradžios su prieglobsčio prašytojais kasdien akis į akį susiduriantys nevyriausybininkai netiki, jog šis planas gali pasiteisinti?
„Į šį klausimą negaliu atsakyti, nes mes tiesiog stengiamės patenkinti pabėgėlių poreikius, o jų likimas – politikų rankose, tai jų ir klauskite“, – dviprasmiškai į mano klausimą atšovė tarptautinės organizacijos „Médecins Sans Frontières“ atstovė Aspasia Kakari.
Pasak A.Kakari, atsirasti skeptiškam požiūriui į ES vadovų, ypač Graikijos, svaičiojimus yra pagrindo.
Praėjusią savaitę Graikija tikino išspręsianti „Idomeni klausimą“ per savaitę, tačiau nuo to laiko niekas nepasikeitė.
Atsakymo niekas nežino
Protestuojančių migrantų minios pakraštyje pastebėjau ir iš tolo viską stebėjusį Khalidą, kuris man anksčiau prisipažino, kad jau nebegali galvoti apie savo ateitį, todėl nuleidęs galvą plaukia pasroviui su Idomeni apsistojusių migrantų srautu.
Dar man nespėjus paklausti, ką siras mano apie šį protestą ir kokia gali būti jo baigtis, jis mane užklupo pirmas. „Kaip manai, man irgi reikės plaukti į Turkiją?“ – pasiteiravo manęs migrantas klausimo, į kurį atsakymo kol kas niekas nežino.
Tuo tarpu migrantų rankose iš kažkur atsirado apelsinai, o traukinio signalas išvaikė pervažoje buvusius žmones.
Jau antras mano regėtas įtemptas protestas Idomeni apsiribojo tik migrantų šūksniais.
Tačiau į neviltį puolę prieglobsčio prašytojai nusprendė naktį praleisti tiesiai ant traukinio bėgių. Apie 23 val. jie pasirūpino antklodėmis ir miegmaišiais, kad galėtų bent kiek apsisaugoti nuo šiurpą keliančios drėgmės, naktimis nuklojančios Idomeni palapinių miestą.
5 val. ryto net vaikščiojant šąla kojų ir rankų pirštų galai, tačiau migrantai ištesėjo savo žodį ir nepabūgo šaltuko.
Susiglaudę kuo arčiau vienas kito ir kiekvieną plyšį užsidengę antklodėmis jie ramiai miegojo traukinių pervažoje tarp Graikijos ir Makedonijos, kol virš jų plevėsavo didžiulė vėliava – „Atidarykite sienas“.
Mes ir vėl leidžiamės #paskuipabėgėlius, kad pamatytume, kokia didelė praraja skiria šiomis dienomis ES vadovų priimamus sprendimus ir pačių migrantų lūkesčius.
