Idomeni stovykloje besisukiojantis Peteris priverčia jį praeinančius žmones atsisukti ir įsitikinti tuo, ką mato. Šviesiaplaukis vokietis arabiškai moko migrantų vaikus anglų kalbos.
Tada buvo gerai, nes kartu su mumis ėjo daug žurnalistų, kuriuos taip pat suėmė. Šiąnakt ėjome vieni, todėl makedonai su mumis darė ką panorėję.
„Man yra šalta“, – sklandžia arabų kalba sako migrantų mokytojas, laukdamas kol vaikai tą pačią frazę ištars jau angliškai.
Tačiau priešais migrantų palapinę vykusią pamoką netikėtai nutraukė agresyviai nusiteikęs vyras, kuris uždusęs bandė prisišaukti Peterį.
„Peteri! Kaip gauti bilietą atgal į Iraką?!“, – netikėto klausimo sekmadienį popiet Peteris sulaukė iš migranto, kurio galvoje nusėdo karti realybė – Makedonijos siena nebeatsidarys.
3 pasirinkimai
Peteris yra tas žmogus, kuris geriausiai jaučia Idomeni palapinių miesto gyvenimo pulsą.
Į Graikijos-Makedonijos pasienyje esančią migrantų stovyklą Peteris atvyko vos prieš savaitę, bet jau tapo nepamainomu pagalbininku tiek Idomeni veikiančių nevyriausybinių organizacijų darbuotojams, tiek migrantams, kurie į jį kreipiasi dėl įvairiausių buitinių reikalų.
Todėl šįryt būtent Peteriui reikėjo perduoti skaudžią žinią migrantams, kurios jie laukė jau nuo savaitės pradžios – Europos Sąjungos vadovai ir Turkija pasiekė susitarimą dėl migrantų krizės sprendimo.
„Turi 3 pasirinkimus, – Peteris pradėjo dėstyti atsitokėjusiam migrantui. – Pirma, tu gali prašyti prieglobsčio Graikijoje, jeigu dar nespėjai pabandyti. Antra, turi galimybę kreiptis dėl šeimos prieglobsčio, jei turi artimųjų Europos Sąjungos valstybėse. Ir trečia, gali registruotis naujajai perskirstymo programai, pagal kurią būsi grąžintas į Turkiją.“
„Turkiją?! Po viso šito?!”, – negalėjo patikėti Idomeni beveik 3 savaites praleidęs prieglobsčio ieškotojas, kuris, kaip ir kiti migrantai, Turkijoje nesėkmingai jau išbandė savo laimę.
Po Peterio ir migranto akistatos pastarasis pranyko vienoje iš daugybės suklypusių palapinių, todėl reikėjo rasti kitą migrantą, kuris galėtų padėti suprasti, kodėl nuo karo bėgantys žmonės taip nenori grįžti į Turkiją.
„Geriau atgal į Siriją“
Tokį prieglobsčio Vakarų Europoje siekiantį migrantą sutikau buvusios Idomeni traukinių stoties perone, kurį okupavo žmonės iš įvairiausių Artimųjų Rytų valstybių.
Mahmoodas nuo karo Sirijoje pabėgo daugiau kaip prieš metus. Panašiai tiek laiko jis siekia prieglobsčio kurioje nors Vakarų Europos šalyje.
Ypatingų reikalavimų jį priimsiančiai valstybei prieglobsčio ieškotojas sako neturintis. Pasak Mahmoodo, tai nebūtinai turi būti Vokietija, todėl nusprendžiau išbandyti jo nuoširdumą, paklausdamas apie prieglobstį Lietuvoje.
„O ar ilgai užtruktų prieglobsčio Lietuvoje suteikimo procesas?“, – greitai pasiteiravo migrantas.
Į Mahmoodo klausimą negaliu atsakyti, todėl paklausiau, ar jis suvokia, kad reikėtų išmokti lietuvių kalbą, norint gerai integruotis ir gauti darbą.
„Taip sako kiekvienoje valstybėje, nors kalba migrantui nieko nereiškia“, – sakė Mahmoodas, kuris puikiai šneka turkiškai, tačiau tai jam nepadėjo įsitvirtinti daugiau nei 1,5 mln. prieglobsčio ieškotojų priglaudusioje šalyje.
Net ir mokėdamas kalbą, už valytojo darbą Turkijoje siras gaudavo 45 turkiškas liras (apie 15 Eur) ir turėjo dirbti nuo 12 iki 14 valandų per dieną, nors jo vietiniai kolegos uždirbdavo dvigubai daugiau ir darbo vietoje užsibūdavo gerokai trumpiau nei laikino pabėgėlio statusą gavęs Mahmoodas.
„Todėl į Turkiją negrįšiu, geriau jau atgal į Siriją“, – savo ateitį svarstė Idomeni stovykloje tris savaites praleidęs migrantas.
Sieną kirto 7 kartus
Panašiai galvoja ir Ali iš Marakešo, kuris sekmadienio naktį Graikijos-Makedonijos sieną bandė kirsti jau septintą kartą.
Visi septyni kartai Ali ir jo bendrakeleiviams iš Maroko – Badrui ir Mehdžiui – buvo nesėkmingi.
Antradienį, kai maždaug pusantro tūkstančio migrantų patraukė į Makedoniją per Suva Reką upę, juos sulaikė pasieniečiai. Visi nelegalai buvo suskirstyti į grupes po 50, susodinti į autobusus ir grąžinti ten, iš kur atkeliavo – Idomeni stovyklą.
„Tada buvo gerai, nes kartu su mumis ėjo daug žurnalistų, kuriuos taip pat suėmė. Šiąnakt ėjome vieni, todėl makedonai su mumis darė ką panorėję“, – sakė marokietis Ali, kuriam pasieniečių šuo perkando koją.
Mehdis atsigavinėjo po stipraus smūgio į galvą, o Badrui tikriausiai lūžo ranka, kai jį, vos spėjusį perlipti spygliuota viela apjuostą tvorą, sulaikė Makedonijos pareigūnai.
Išgirdęs naujausias žinias apie ES migrantų krizės sprendimą, Ali prarado viltį, kad Balkanų koridorius migrantams dar galėtų kada nors vėl tapti atviras.
„Kai tik išsigydysiu žaizdas, keliausiu į Atėnus ir eisiu į Maroko konsulatą, kad pasirūpintume mano kelione namo, nes jau pavargau nuo viso šito, jeigu būčiau žinojęs, kas manęs laukia, tikrai nebūčiau visko paaukojęs“, – atviravo Ali, kuris anksčiau dirbo barmenu viename prabangiausių Marakešo viešbučių „Mamounia“.
Tačiau mūsų pokalbio metu į jį smerkiančiu žvilgsniu žiūrėjo kur kas stipriau nukentėję Mehdis ir Badras. Jie dar neprarado vilties ir antradienį ruošiasi kirsti Graikijos-Makedonijos sieną aštuntą kartą.
Mes ir vėl leidžiamės #paskuipabėgėlius, kad pamatytume, kokia didelė praraja skiria šiomis dienomis ES vadovų priimamus sprendimus ir pačių migrantų lūkesčius.
