„Kur aš dirbau? Štai čia“, – lengvabūdiškai juokdamasis Qassimas beda pirštu į išmaniojo telefono ekraną, kuriame pavaizduotas senutėlis „Mercedes-Benz“.
24-erių metų migrantas prie šios baltos spalvos geldos vairo praleido šešerius savo gyvenimo metus dirbdamas taksistu Tetuano mieste, Maroke.
Tiesa, jis dirbo tik naktimis, nes pačiu darbingiausiu dienos metu klientus veždavo tikrasis taksi automobilio šeimininkas – Qassimo tėvas, kuris savo darbo vieta dalinosi su sūnumi.
„Išlaikyti taksi Maroke yra labai brangu. Duoklė taksi parkui, duoklė policijai, mokesčiai, o klientai išsiurbia iš tavęs paskutinį uždarbį. Iki šiol vairavau taksi, kad tik išsaugočiau darbą, nes kito nesusirasčiau“, – sakė energija trykštantis vyras iš Maroko, kuris vertėsi per galvą, kad prisidurtų papildomų dirhamų prie vargano taksi vairuotojo uždarbio.
Todėl Qassimas buvo nepamainomas žmogus linksmybių ištroškusiems marokiečiams Tetuane. Jis taip pat pagelbėdavo ir nuotykių ieškantiems turistams, kuriems pasisekdavo įsėsti į jo taksi automobilį gatvėje. „Alkoholis, hašišas, naktį žmonėms reikia visko“, – pasakojo marokietis.
Tačiau vien dėl to, kad vairavo tėvo automobilį, Qassimo negerbė nei jo draugai, nei kiti taksi vairuotojai. Niekas nė nesivargino atsiminti jo vardo, o pasišaukdavo jį tiesiog kaip Ibn Hamza. „Tai reiškia Hamzos sūnus, visi Tetuane mane taip vadino“, – prisiminė Qassimas.
„Tačiau Idomeni yra kitaip“, – pasakęs tai šyptelėjo man marokietis.
Rizikuoja gyvybe
Kai atvykau į Graikijos-Makedonijos pasienyje esantį Idomeni palapinių miestą, kuriame apsistojo daugiau nei 12 tūkstančių prieglobsčio ieškotojų, turėjau aiškų tikslą.
Norėjau užfiksuoti, kaip elgiasi aklavietėje atsidūrę migrantai. Ar nepaisydami Europos Sąjungos ir Turkijos žadamo jų likimo sprendimo prieglobsčio ieškotojai ir toliau bandys beatodairiškai kirsti užtvertą Makedonijos sieną?
Prieš kiek laiko apie pusantro tūkstančio migrantų pateikė savo atsakymą į šį klausimą, kai rizikuodami savo gyvybėmis kirto sraunia Suva upę ir ieškojo plyšių Makedoniją ir Graikiją skiriančioje spygliuotoje tvoroje. Kai kuriems migrantams šis bandymas baigėsi tragiškai, kai stipri upės srovė pražudė 3 prieglobsčio ieškojusių afganes, tarp kurių buvo nėščia moteris.
Mes su Vidmantu nusprendėme sekti maršrutu, kurį visi žinojo iš Idomeni stovykloje pasklidusio arabiško lankstinuko, nurodančio, kaip pasiekti Suva upę.
Pirmiausia, reikėjo keliauti į vakarus nuo Idomeni iki Chamilo, tačiau pakeliui į mus dėmesį atkreipė policijos pareigūnai. Parodžius dokumentus, jie mums leido keliauti toliau, kadangi jie tenorėjo įsitikinti, ar tarp mūsų nebuvo migrantų.
Pakeliui į Chamilo sutikome riaušes malšinti pasiruošusių pareigūnų autobusą, kuris stovėjo šiukšlėmis nuklotame kelyje, pastodamas kelią naujiems migrantų bandymams papulti į Makedoniją. Dėl jų pačių gerovės.
Jau pasiekę Chamilo ieškojome kalnų keliuko, kuris migrantus turėjo atvesti iki pat Suva upės, ir ilgai netrukus radome pirmuosius migrantų pėdsakus. Pakeliui į Makedoniją išmesti miegmaišiai, pamestos kojinės ir Graikijos pusėje palikti batai liudijo apie skubotą prieglobsčio ieškotojų persikėlimą upe.
Tačiau dramatiško migrantų bridimo Suva upe mums užfiksuoti nepavyko, nes be išmesto nereikalingo balasto daugiau čia nieko nebuvo.
Tada supratau, kad užteks vaikytis gandų, apipynusių Graikijos ir Makedonijos pasienį. 12 tūkstančių žmonių priglaudusioje Idomeni stovykloje teks susirasti tikrą nelegalių migrantų vedlį.
Migrantų turkiška patirtis
Qassimą sutikau visiškai atsitiktinai, pristodamas tai prie vienos, tai prie kitos migrantų grupės, kuri tuo metu gaminosi kuklią vakarienę, ieškojo laužui užkurti reikalingų malkų ar rūpinosi kitais buitiniais reikalais, įprasminančiais vienodas palapinių miesto gyventojų dienas.
„Ar bandėt kirst Makedonijos sieną“, – tiesiai šviesiai klausdavau migrantų, kurie ar nuoširdžiai, ar meluodami man vis pateikdavo neigiamą atsakymą.
Tačiau beklausinėdamas išgirdau daugybę atsakymų, kodėl migrantai nebenori grįžti į Turkiją. Kai kurie iš jų kartojo lyg mintinai išmoktas naujienų portalų antraštes, kad Turkija nėra saugi valstybė. Ir taškas.
Tačiau dalis jų nuoširdžiai pasakojo apie prastą savo turkišką patirtį, bandant ištrūkti iš užburto karo, nepritekliaus ir nežinios rato.
Išpuoliai Ankaroje, Stambule ir kituose miestuose juos šiurpino ne ką mažiau nei karas gimtojoje Sirijoje. Dirbdami viršvalandžius jie vos sugebėdavo sudurti galą su galu, nes pabėgėliams turkai nemokėdavo sąžiningo atlyginimo, o jiems suteiktas prieglobstis buvo su sąlyga, kad pasibaigus karui, jie neteks teisės į Turkijoje sukurtą gyvenimą ir turės grįžti, iš kur atvykę.
Kiek Lietuva priima pabėgėlių?
Štai, ką mums apie pabėgėlių gyvenimą Turkijoje papasakojo vienas prieglobsčio ieškotojas, kuris Idomeni jau 3 savaites glaudžiasi gyvuliniame traukinio vagone ir neiškeistų jo į pabėgėlio statusą Turkijoje.
Šis pabėgėlis nebuvo vienintelis, kurį domino prieglobsčio galimybės Lietuvoje. Prieš kiek daugiau nei pusmetį, kai keliavome #paskuipabėgėlius Balkanuose, nesutikome nė vieno prieglobsčio ieškotojo, kurį nuoširdžiai domintų galimybe įsikurti Lietuvoje.
Balkanų koridoriui užsidarius, pabėgėliai pradėjo realiau vertinti situaciją. Dabar jie turi kitokius lūkesčius iš valstybių, kurios yra pasiruošusios suteikti prieglobstį nuo karo bėgantiems žmonėms.
„Lietuva? Aišku. Kiek Lietuva priima pabėgėlių?“, – klausia manęs Waelis, ištrūkęs iš karo draskomos Sirijos ir jau išbandęs pabėgėlių stovyklas Libane, Turkijoje ir Jordanijoje.
Išgirdęs, kad priimame kiek daugiau nei tūkstantį pabėgėlių, jis apsidžiaugė daug labiau nei galėjau tikėtis. „Dėkui Dievui, tada reiškia, aš greičiau gaučiau popierius (dokumentus) ir pašalpą“, – sakė Waelis, kuris nuo tos akimirkos mane vadino „savo draugu“.
„Džiunglių“ gyventojas
Lyg netikėtai prasidėjusiame darbo pokalbyje Waelis man pradėjo vardinti savo patirtį. „Labai, labai prabangūs mano klientų namai“, – išmaniajame telefone savo darbų nuotraukas man rodė Waelis, kuris iki šiol užsiėmė namų vidaus apdaila ir labai didžiavosi savo darbu.
Jis ir toliau domėjosi, į kurias šalis galima išvykti su lietuvišku pasu, kiek vidutiniškai uždirba lietuviai ir kiek gauna pabėgėliai, kai netikėtai jį nutraukė pro šalį ėjęs vyras. „Kaip pasakyti atvirkščiai nei dosnus? Godus? Tai va, Waeli, tu esi labai godus“, – pašiepiančiai tarė tamsiaplaukis migrantas.
Po tokios viską iš šalies stebėjusio migranto pastabos Waelis akivaizdžiai sutriko, tačiau vis tiek paklausiau, kas buvo šis vyras. „Nekreipk į jį dėmesio, jis gyvena džiunglėse“, – atšovė man pabėgėlis iš Sirijos.
Apie „džiungles“ buvau jau girdėjęs anksčiau. Tai sunkiai praeinami miško brūzgynai, kurie skiria Graikiją ir Makedoniją. Pačioje jų tankmėje yra mažiausiai 3 metrų spygliuota tvora, kurią pastatė Makedonija, norėdama suvaldyti migrantų srautą.
„Džiunglės“ yra ypač sunkiai prieinamos migrantams ir ne ką lengviau apsaugomos akylai sieną stebinčių Makedonijos pasieniečių, todėl tai yra geriausia vieta kirsti sieną, tačiau tik patiems ryžtingiausiems ir drąsiausiems.
„Ką reiškia gyvena džiunglėse?“, – atsargiai klausiau Waelio.
„Jeigu jau taip nori viską žinoti, jis yra tas žmogus, į kurį kreipiesi, kai nori iš čia ištrūkti. Tai – Qassimas iš Tetuano“, – taip ieškotą nelegalų vedlį man pagarbiai pristatė pabėgėlis iš Sirijos.
PIRMOS DALIES PABAIGA
