Pabėgėlių stovykla – palapinėse, stotyje ir gyvuliniuose vagonuose
Einu peronu ir bandau įsilieti į aplinką. Žinoma, kiek tai įmanoma nešantis
fotoaparatą ir kamerą. Vis dėlto niekas per daug nekreipia dėmesio. Tokių kaip aš – čia dešimtys. Žurnalistai, operatoriai ir fotografai suvažiavę iš viso pasaulio. Tarp jų ne tik eiliniai, bet ir pasaulinės šios srities įžymybės, apie kuriuos jau prieš penkiolika metų buvo kuriami filmai. Vadinasi, dabar mudu su Pauliumi esame pagrindinių pasaulinių įvykių sūkuryje.
Patys pabėgėliai elgiasi paprastai ir nuoširdžiai. Po praėjusios kelionės niekaip nepriprantu prie tokio pasikeitimo. Niekas nesijaudina, šypsosi ir linksminasi. Jeigu kuris nenori fotografuotis (paprastai tai būna moterys), tada pakelia ranka ir su šypsena paprašo „no photo“.
Užsuku į seną gyvulinį vagoną. Čia įsikūrusios kelios sirų šeimos. Tiksliau, gal – dvi giminės. Vienoje pusėje – santūresnė, o kitoje – linksmų plaučių jaunimas. Pietauja. Iškart užsimezga pokalbis laužyta anglų kalba.
Nacionalinis patiekalas iš konservų dėžutės
Sirai pakviečia prisėsti prie stalo ir paragauti nacionalinių patiekalų. Pasilaužau, bet sutinku. Įdomu, ką jie valgo. Man prisėdus moteris iš konservų dėžutės varvančiais nuo padažo pirštais ištraukia mėsos kukulį ir perduoda į mano rankas. Atrodo, nesu sterilumo mėgėjas, bet į tą detalę atkreipiu dėmesį.
Savo tvirtus pirštus sirė sukiša giliai į minkštimą ir atplėšia varvantį gabalą geltonos masės. Vėl ranka ištiesta man.
Suvalgius paskutinį kukulį tuoj pat traukiama kita konservų dėžutė. Atsisakau. Tuomet nusprendžia mane pamaloninti apelsinu. Greitais judesiais nulupa vaisiaus žievę. Savo tvirtus pirštus sirė sukiša giliai į minkštimą ir atplėšia varvantį gabalą geltonos masės. Vėl ranka ištiesta link manęs. Jaučiuosi pagerbtas. Pasiimu savo plonyčiais kauliukais, palyginus su jos pirštais, desertą. Skanu. Gaunu dar tokią pačią porciją. Pradedu jau priprasti prie tokio valgymo būdo.
Į nuklotą antklodėmis vagoną užeina mergina. Šypsosi ir kažką kalba savo kalba su šalia manęs sėdinčiu vaikinu. Šis pradeda juoktis ir man išverčia – „Ji sako, kad tu labai panašus į daesh kovotoją“. Staiga į mane susmenga daug akių.
Keletas ištiesia rankas ir čiupinėja barzdą. Visi pradeda antrinti – tikrai vienas prie vieno kaip „Islamo valstybės“ kovotojai. Kelionėse mane ne kartą vadino ispanu, italu, kaukaziečiu ir net čigonu. Bet daesh kovotojo vardą išgirdau pirmą kartą...
Nauruzas – persų Naujieji metai
Klaidžioju tarp šalia bėgių sustatytų palapinių ir stengiuosi neužlipti ant kieno nors iš palapinės kyšančios kojos ar šalia jos miegančio vaiko. Tolumoje išgirstu ritmingus šūkčiojimus ir riksmus „Kurdistan!“ Pirma į galvą šovusi mintis – vėl kas nors surengė pseudo protesto akciją.
Už stovyklos ribų pievoje susirinkusi ir ratu sustojusi nemaža minia. Jau pripratau, kad fotografai čia gerbiami ir tiesiu taikymu einu į rato vidurį žiūrėti, kas vyksta. Žurnalistai čia dievai. Vos pamatę, kas eina, žmonės traukiasi, praleidžia ir dar paplekšnoja per petį.
Viduje sukrautas laužas, iškeltos kelios kurdų vėliavos, dar kelios laikomos rankose. Į vidurį išvedamas žmogus su styginiu instrumentu, jis atlieka nacionalinę dainą.
Minia šėlsta. Rankos, iškeltos į viršų, rodo laisvės ženklą. Jaunimas šaukia „Kurdistan!“. Retkarčiais šiuos šūksnius pakeičia „Pašmerga!“. Vyrai susikabinę rankomis šoka kaip per religines apeigas. Iš dalies tai ir susiję. O man galvoje keista mintis – kaip turėtų jaustis turkas, būdamas mano vietoje – pačiame centre kurdų ekstazės?
Seniausias čia esantis kurdas užkuria laužą, ir prasideda linksmybės. Į ratą nešinas žvakėmis ir giedodamas išeina jaunimo būrys. Prasideda Naujųjų metų šventimas. Aprašyti viso to neįmanoma. Net ir nuotraukose sunku atvaizduoti. Jį reikia pajausti.
Šiandien šie vyrai linksminasi, o ryt ir vėl bandys nelegaliai kirsti Makedonijos sieną. Dauguma su lūžusiomis rankomis ir apdaužytomis galvomis grįš atgal. Dalis bandys ir vėl eiti. Kita dalis nuspręs grįžti namo.
Mes ir vėl leidžiamės #paskuipabėgėlius, kad pamatytume, kokia didelė praraja skiria šiomis dienomis ES vadovų priimamus sprendimus ir pačių migrantų lūkesčius.
