Važiuoji per kokį miestelį. Pro šalį skrieja bažnyčios, pilys, griuvėsiai, lankytinos vietos, gražūs saulėlydžiai ir saulėtekiai... Akys žiūri, bet nemato. Galvoje tik migrantai ir reportažai.
Jokio noro kažkur kitur eiti. Prieš išvažiuodamas maniau, kad užteks kelių dienų viskam perprasti ir sudėlioti į savo vietas, o dabar žinau, kad neužteks ir tų kelių savaičių. Dabar net nežinau, ar galėsiu po kurio laiko sugrįžti į šias šalis ir tiesiog mėgautis jų gamta. Be migrantų prisiminimuose.
Viskas keičiasi. Tai, kas buvo prieš kelias savaites, jau visai kitaip yra šiandien. O po kelių savaičių vėl kitaip bus, nors migrantų srautai turbūt liks tokie pat. Tačiau keičiasi ne tik tvarka, kaip jie kerta sienas. Keičiasi jų tautybės, išvaizda, elgesys ir motyvai, kodėl keliauja į Europą.
Net neabejoju, kad visa tai prasidėjo nuo tikrųjų karo pabėgėlių. Neabejoju, kad ir dabar jų pasitaiko. Tačiau dabar į Europą keliaujančių žmonių nuotaikos ir tikslai visai kiti.
Net neabejoju, kad visa tai prasidėjo nuo tikrųjų karo pabėgėlių. Neabejoju, kad ir dabar jų pasitaiko. Tačiau dabar į Europą keliaujančių žmonių nuotaikos ir tikslai visai kiti. Ką sutiksi – visi į Vokietiją arba Švediją traukia. Atrodo, kad visas pasaulis skendi karo liepsnose, o tik šiose šalyse yra taika.
Labai įdomu būtų pasikalbėti su žmonėmis, gyvenančiais pabėgėlių stovyklose Turkijoje ir Libane – Sirijos kaimyninėse šalyse. Ten jų – keletas milijonų. Jie toliau nebėgo. Kad ir skurdesnės sąlygos, bet liko netoli savo namų. Kažkaip įtariu, kad didžioji dalis tikrųjų karo pabėgėlių būtent čia ir pasiliko.
O mūsų matomi Europoje, mano galva, – kiek kita kategorija. Žinoma, negalima visko suabsoliutinti, tačiau niekas manęs iš migrantų neklausė – o koks šioje šalyje oras? Ar čia yra ežerų? Ar galiu gauti čia darbą? Nė vienas neklausė.
Šiandien buvome Tovarniko geležinkelio stotyje. Visai šalia Serbijos. Migrantai, kertantys Serbiją, nemokamai atvežami iki Kroatijos pasienio. Čia jie sieną kerta pėstute, po to pristatomi į laikinas pabėgėlių stovyklas. Suregistruojami, pavalgydinami. Pagalbą siūlo medikai. Iš šios stovyklos jie autobusais vežami į tą pačią Tovarniko geležinkelio stotį. Iš jos traukiniu keliauja iki Vengrijos pasienio.
Stotis naudojama tik kroviniams ir migrantams pervežti. Keleivinių traukinių čia nėra. Stotyje nuolat budi kelios dešimtys riaušių policininkų. Pasak jų, „su sirais viskas ok“, bet štai su afganais ir pakistaniečiais „big problem“.
Šie futbolo chuliganų riaušių užgrūdinti vyrai nėra kažkokie antžmogiai. Nors iš pirmo žvilgsnio gali taip pasirodyti. Štai maža grupelė migrantų sugalvojo savarankiškai išlipti ir pasivaikščioti perone. Jie tuoj pat kelių pareigūnų įsakmiu tonu „Go back!“ ir „Go! Go! Go!” buvo suvaryti atgal.
Prašymo čia nebuvo. Vien dėl kalbos tono norisi paklusti. Niekas su jais nežaidžia. Neatsiprašinėja ir nerodo britiško mandagumo. Visa savo povyza parodo, kad geriau su jais nejuokauti. Kitaip čia ir neįmanoma, nes nemaža dalis migrantų yra agresyvūs, kai kurie turi peilių ir neklauso nurodymų.
Matau, kaip kitame sąstato gale į vagoną lipa šeimos ir vaikai. Įlipimą į vagoną sergsti keli pareigūnai. Lauke stovintis policininkas staiga bando paiimti vaiką iš motinos. Ji sutrinka, išsigąsta ir bando nedrąsiai priešintis. Tačiau pareigūnas nusišypso ir toliau siekia savo. Motina atlyžta. Apsauginę liemenę nuo peilių dėvintis tvirto sudėjimo vyras į rankas paima kelių mėnesių kūdikį ir jį ištiesia savo kolegai, stovinčiam traukinyje.
Retkarčiais koks pareigūnas netgi pažaidžia ar pajuokauja su kokiu mažyliu. Patapšnoja per vieną petį, o pats pasitraukia už kito. Arba kokiam berniukui švelniai patampo už nosies. Linksma ne tik jiems. Visiems aplink.
Vėl pradedu jausti, kad vien dėl tokios geros atmosferos tiesiog gera būti čia. Net nežinia, kurių dėka – pareigūnų ar migrantų šeimų ir moterų.
O štai ir kita maloni ir širdį paglosčiusi detalė. Iš autobuso išlipęs migrantų būrys eina link traukinio. Staiga iš būrelio ant šaligatvio link sienos atskrieja tuščias „Marlboro“ cigarečių pakelis. Nemačiau, kas metė. Būčiau matęs – padaryčiau kaip Lietuvoje. Pakelčiau ir grąžinčiau „pametusiam“.
Pasirodo, yra kas vis dėlto pamatė. Vaikinas, išmetęs pakelį, nuėjo gerą dešimtį metrų pro pareigūnų koloną, kai staiga ant jo peties nusileido tvirta ranka. Antroji parodė pakelį, gulintį ant šaligatvio. Labai greitai šiukšlė atsirado ten, kur ji turi būti.
Tačiau aš dar nežinojau, kas manęs laukia netrukus. Už vienintelio traukinio sąstato su migrantais tėra tik keli bėgiai ir jokių žmonių. Su kolega Pauliumi pabandome nepastebėti apeiti vagonus iš kitos pusės. Dabar nežinau, ar vertėjo. Gal geriau tas vaizdas manęs nebūtų užtikęs...
Visas perono šaligatvis per sąstato ilgį nuklotas šiukšlėmis. Taip tirštai, kad negalėtum juo eiti nenorėdamas ant jų užminti. Maisto likučiai, higieniniai paketai, plastmasiniai įpakavimai, net JTO dovanota antklodė, kurios man nepavyko iš jos darbuotojų išsikaulyti kaip kelionės suvenyro. Mat tų tūkstančių neužteks migrantams. Užteko. Dar ir liko. Tarp šiukšlių.
Einu visas šlapiu maišu trenktas. Apsimetinėti nėra prieš ką. Be manęs su kolega ir šimtų migrantų čia daugiau nieko nėra. Einu ir matau, kaip šiukšlių sluoksnis akyse didėja. Pro langus skrieja pakuotės, maisto likučiai ir dar jau nebežinau kas. Iš pradarytų langų kyšo galvos. Jos užsiima savo reikalais. Kažką krapšto, valgo. Pamato mane ir rėkia „Hello, my friend!“ (labas, mano drauge, – vertimas iš anglų k.) arba „Hey, uncle!“ (labas, dėde, – vertimas iš anglų k.), o pavymui lekia šiukšlės. Ir ne dėl to, kad jie nori mane įžeisti. Jie taip įpratę elgtis.
Pamato mane ir rėkia „Hello, my friend!“ arba „Hey, uncle!“, o pavymui lekia šiukšlės. Ir ne dėl to, kad jie nori mane įžeisti. Jie taip įpratę elgtis.
Kažkaip anoje traukinio pusėje su jais buvo lengviau bendrauti. Einu, o emocijos verda kaip šnypščiantis arbatinukas bendroje koridoriaus virtuvėje. Einu, žiūriu nudelbęs akis į šiukšles ir tvardausi. Užsimerkiu akimirkai. Vėl žiūriu į šiukšles. Girdžiu tuos „ser“ ir „friend“ riksmus.
Taip, tai ne mano šalis, bet pats esu tiek surinkęs tokių nevalų šiukšlių Lietuvoje, kad negaliu ramiai į tai žiūrėti. Vienintelis mažas nusižengimas, kurį leidžiu sau iš pykčio padaryti, yra atsakymas į klausimą „kur mus dabar veš?“. Ramiai atsakau „Atgal į Serbiją“ ir nueinu toliau kunkuliuodamas iš pykčio. Bet lengviau nepasidaro.
Taip. Šios šiukšlės yra mažmožis, bet nuo tos akimirkos man praėjo bet koks noras kalbėtis su jais. Suprantu, kad tai emocija, bet ji būtent tokia. Suprantu, kad šiame vienuolikos vagonų sąstate yra tikrai nuoširdžių gerų žmonių. Ir išties net nesvarbu, kad jie bėga dėl ekonominės naudos sau ar savo šeimai.
Aš mielai pats žaisiu afganistanietišką buskaši žaidimą, žiūrėsiu, kaip sirės audžia savo kilimus, ir mokėsiu pakistaniečiui už jo nacionalinius valgius. Tačiau būkit geri – neterškit mūsų gamtos, gerbkit mūsų kultūrą. Nereikia nusižeminimo. Tik pagarbos kitiems.
Traukinys pagaliau pajuda ir iš pro pravirus langus persisvėrusių vyrų išgirstu „Fuck you!“... „Thank you!“... „Alach akbar!“... Maniau, kad taip būna tik netikruose propagandiniuose vaizdeliuose. Pasirodo, klydau.
LAUKITE TĘSINIO
#Paskuipabėgėlius – 15min.lt reportažų ciklas. Du mūsų žurnalistai Vidmantas Balkūnas ir Paulius Ramanauskas keliauja iš Turkijos–Sirijos pasienio iki Vokietijos. Keliu, kurį pastarosiomis dienomis bando įveikti dešimtys tūkstančių pabėgėlių.
