Atvykęs į salą ir išlipęs iš kelto nepatikėjau savo akimis – aplink nebuvo matyti nė vieno vietinio. Visas uosto prieigas ir patį uostą nusėję tamsaus gymio žmonės. Jų buvo visur. Dešimtimis sėdėdami ant šaligatvio, vaikščiodami, gyvendami palapinėse ar tiesiog ant šaligatvio... Išvažiuodamas iš Turkijos džiaugiausi tuoj pasieksiąs Europos Sąjungą. Kad miestai ir kaimai bus man pažįstamos kultūros ir aplinkos...
Atvykau ir nesupratau. Atrodo, kad Graikijos Lesbo salos Mitilėnės miestelyje matau daugiau kitataučių nei pačioje Turkijoje. Gal ir negražus palyginimas, tačiau man jie pasirodė miestą užgulę kaip skėriai. Kaip Azijos turgus, tik architektūra Viduržemio jūros.
Brovėmės per minią ir ieškojome, kur praleisime naktį. Viešbučiuose ir hosteliuose kone visos vietos užimtos migrantų. Apsistojome keli kilometrai nuo centro. Vietų buvo. Gal dėlto, kad šeimininkė tiesiog nepriima migrantų. Visiems atsako, kad vietų nėra.
Už miesto ramiau, nors prie pat jūros irgi yra migrantų. Bet tik dešimtys. Jie prausiasi, skalbiasi. Tie, kurie išsaugojo liemenes, bando su jomis mokytis plaukti per metrą nuo kranto. Visi nusiteikę gana draugiškai. Leidžiasi fotografuojami, tačiau vos pamatę dažniausiai pradeda maivytis ir bukai spoksoti į objektyvą.
Graikai paplūdimyje maudėsi ir deginosi lyg niekur nieko. Nors puikiai žinojo, kad nuskendo valtis ir dingo dešimtys žmonių.
Paryčiais nuskendo viena valtelė. Dalį žmonių išgelbėjo, kita dalis laikoma dingusiais. Ėjau pakrante ieškodamas kokių nors to požymių – lavonų, daiktų, liemenių... Ėjau klausydamas muzikos iš ausinuko. Pagalvojau, kad turėčiau jaustis nekaip. Net man pačiam visa tai pasirodė makabriškai...
Tačiau patys graikai paplūdimyje maudėsi ir deginosi lyg niekur nieko. Nors puikiai žinojo, kad nuskendo valtis ir dingo dešimtys žmonių. Suvokdami, kad bet kada jiems besiturškiant jūroje šalia gali pamatyti siro ar afgano lavoną. Matyt, tiek laiko gyvenant šalia tokio migrantų kelio tiesiog priprato ir į nieką nebekreipia dėmesio.
Lavonų neradau. Grįždamas aptikau tik vandeny plūduriuojančią, bet jau tuščią kuprinę. Pro prasegtas kišenes matėsi mobiliojo telefono baterijos, ausinės ir kitos smulkmenos. Vėliau teko išgirsti, kad greičiausiai jau patys graikai bus iki tol ją iškraustę, nes dalis žmonių užsiima panašiais dalykais. Kiek tuo galima tikėti – nežinau.
Kitą dieną važiavome į šiaurinį salos galą rinkti medžiagos apie nelegaliai Europos Sąjungos sieną kertančius migrantus. Vos atvykę „pasitikome“ juodą guminę valtį su keliasdešimt migrantų. Valčiai dar būnant keli šimtai metrų nuo kranto, su gelbėjimo liemene jiems pradėjo moti vienas iš savanorių. Jis norėjo pasakyti – plaukit link manęs, čia patogiausia išsilaipinti, gausite maisto ir visą reikiamą pagalbą.
Šioje vietoje tokių savanorių dirbo apie dešimt. Pakrantėje – dešimtys. Kai kurie jų man priminė žmones, gyvenančius kažkur padebesiuose ir labai mažai matančius tikro gyvenimo. Panašiai, kaip „super mamytės“, vaikams draudžiančios glostyti gyvulius ar žaisti smėlio dėžėje, nes ten daugybė bakterijų.
Toks jausmas, kad nemaža dalis tokių pasitinkančių gyvena viskuo aprūpintą gyvenimą ir staiga pamato darbą, kuriame gali jaustis svarbūs, gelbėjantys pasaulį ir visus kitus kaltinti nejautra. Ir išties buvo graudu žiūrėti, kai graži namų šeimininkė pasitinka grupę tvirto sudėjimo jaunų afganų. Ji jiems siūlo valgyti, medicininę pagalbą, o afganas į ją žiūri taip, kad, regis, tuoj akimis nurengs ir...
Buvo graudu žiūrėti, kai graži namų šeimininkė pasitinka grupę tvirto sudėjimo jaunų afganų. Ji jiems siūlo valgyti, medicininę pagalbą, o afganas į ją žiūri taip, kad, regis, tuoj akimis nurengs ir...
Kažkoks siurrealizmas... Atrodo, šį antplūdį galima užkirsti labai paprastai. Tą keleto kilometrų pločio vandens ruožą tarp Turkijos ir Graikijos krantų padengtų keletas greitaeigių katerių ir vienas ar keli sraigtasparniai.
Tokių kontrabandininkų mėgstamų atkarpų yra keletas, bet tai situacijos iš esmės nekeičia. Tačiau dabar... Turkai apsimeta, kad gaudo išplaukiančius, graikai apsimeta, kad gaudo atplaukiančius, o iš pusės Europos suvažiavę savanoriai nelegaliai sieną kirtusius pabėgėlius ir migrantus pasitinka su maistu ir gėrimais. Nemokamai juos veža į salos sostinę, o Vokietija žada visiems išmokas. Tokias sumas per mėnesį, kurias daugelis bėglių savo šalyse gauna per pusę metų. Tiesiog eik ir pasiimk.... Niekaip nesuprantu šios idėjos...
Mitilėnės miestelis, keliai, kuriais eina pabėgėliai ir migrantai, ir pakrantės, kuriose jie išsilaipina, – nusėti šiukšlėmis. Nuo subadytų valčių, drabužių, vandens buteliukų, izofolijų iki dėžių, kuprinių, gelbėjimosi ratų ir...
Tiesa, patys graikai nepersistengia visa tai tvarkydami. Net miesto paplūdimiuose. Nežinau, kaip kiti, bet jeigu per mano gimtinę eitų toks karavanas, aš vis vien bandyčiau palaikyti švarą. Tikrai nėra sunku bent jau paplūdimiuose išmėtytas gelbėjimosi liemenes surinkti. Juk čia renkasi turistai, iš kurių didžioji Lesbo salos dalis ir gyvena...
Dar lipdama iš valties ji apsiverkė. Jau išlipusi glaudė prie krūtinės berniuką, ir jai per skruostą riedėjo ašaros. Ji džiaugėsi. Tiesiog čia viskas prasiveržė.
Valtimi atkakę migrantai užsiima savais reikalais. Kai kurie dar net nepasiekę žemės traukia savo išmaniuosius ir kažkam skambina. Kiti kelia į dangų pergalės ženklą. O kai kurie greičiausiai pasiekia savo emocinio streso kulminaciją... Būtent tokią moterį aš ir pamačiau.
Dar lipdama iš valties ji apsiverkė. Jau išlipusi glaudė prie krūtinės berniuką, ir jai per skruostą riedėjo ašaros. Ji džiaugėsi. Tiesiog čia viskas prasiveržė.... Gal net sakyčiau, kad esu tai patyręs. Tik ne tokiomis sąlygomis. Kai viskas kaupiasi kaupiasi, tačiau neturi teisės suskysti, nes nuo tavęs daug kas priklauso. Ne vieta ir ne laikas verkti. Turi būti stiprus ir dar paskui save ištempti kitus. Turi iškęsti...
Manau, kad ir ši motina jautėsi panašiai. Ji rizikavo savo gyvybe ir viskuo, ką turi brangiausio – savo vaikais. Ji neturėjo teisės suskysti ir parodyti jiems, kad bijo ar jie yra nesaugūs. Tačiau vos ji saugiai pasiekė krantą, viskas, kas taip ilgai kaupėsi, nevaldomai prasiveržė...
Matydamas tą vaizdą vos tramdžiau ašaras. Gal net ir pravirkau akimirką. Tiesiog aplink suirutė buvo tokia, kad niekas nespėjo to pamatyti. Turbūt net aš pats...
Ir kai jau atrodo, kad pagaliau pradeda ryškėti mano nuomonė apie pabėgėlius ir migrantus, po valandos vėl viskas apsiverčia.... Grįžtam atgal į salos sostinę ir pamatome keliu einančius dešimtis migrantų. Vien vyrai. Dauguma jų jauni. Eina abiem kelios pusėmis ir beveik nesidairo į šalis, o pro šalį važiuoja mašinos, tik šiek tiek pasitraukia į šalikelę.
Kažkuri grupė bando stabdyti automobilius. Tarp jų ir mūsų. Tik stabdymas savotiškas. Tai nėra rankos su iškeltu nykščiu pakėlimas, kaip įprasta visame pasaulyje. Jie tiesiog neužtikrintai ir negrabiai bando užstoti kelią mūsų automobiliui. Spustelėjęs prašoku tarp keliolikos vyrų. Rankos dar iki to sugeba automatiškai užrakinti automobilį iš vidaus.
Jie tiesiog neužtikrintai ir negrabiai bando užstoti kelią mūsų automobiliui. Spustelėjęs prašoku tarp keliolikos vyrų. Rankos dar iki to sugeba automatiškai užrakinti automobilį iš vidaus.
Nors langai uždaryti, tačiau už nugaros išgirsti šūksnius. Net neabejoju, ką jie man sako. Norėtųsi atsakyti tuo pačiu. Susilaikau. Dirstelėjęs per veidrodėlį pamatau keletą žmogystų, besilenkiančių link žemės. Nežinau, ko jie ten ieško. Būdamas Afganistane pastebėjau vietinių pomėgį mėtyti akmenis į pravažiuojančius automobilius. Greičio pedalą automatiškai spusteliu iki dugno. Prašokom.
Nežinau, kiek realaus pavojaus čia buvo, tačiau rizikuoti nenoriu. Tai viena nemaloniausių situacijų, mums nutikusių per šią kelionę. Nuomonė apie juos vėl verčiasi į kitą svarstyklių pusę.
Grįždami į salos sostinę pravažiuojame sirų pabėgėlių stovyklą. Tačiau į ją užsukame tik kitą dieną.
Iš pirmo žvilgsnio aptverta ir uždara teritorija pasirodo visaip lengvai prieinama. Jungtinių Tautų savanoriai mums mielai leidžia jų aikštelėje saugiai pasistatyti automobilį ir net aprodo stovyklą.
Vaikščiodamas po ją vėl susigraudinu. Kas man darosi? Gal jau emociškai po dviejų savaičių kelionės tokiais keliais pradedu išsekti? Tačiau matydamas daugybę šeimų su vaikais, moterimis, net neįgaliaisiais vėl regiu tikrus pabėgėlius, o ne gaują agresyviai nusiteikusių kitataučių. Mūsų vedlys Kevinas mums netgi parodo seniausią stovyklos gyventoją – 102 metų močiutę, kuri taip pat perplaukė Egėjo jūrą su vargana perpildyta valtimi. Daugybėje vietų ją teko nešti jos artimiesiems...
Vaikai, dūkstantys stovyklos vaikų darželyje arba žaidžiantys su pripūstomis medicininėmis pirštinėmis... Užėjęs į vieną palapinę ir pamatęs ten žaidžiančius bene aštuonis vaikus, pasidomėjau, ar tai ne vaikų darželis. Pasirodo, kad tai tiesiog vienos šeimos vaikai, kuriems savanoriai išdalino spalvinimo knygutes ir kurie dabar džiaugiasi jiems rodomu fotografo dėmesiu... Norisi pasilikti su jais ir žaisti iki vakaro. Turbūt visai suskydau. Juk mano darbas fiksuoti ir parodyti, o ne gailėtis jų...
Mūsų vedlys Kevinas mums netgi parodo seniausią stovyklos gyventoją – 102 metų senolę, kuri taip pat perplaukė Egėjo jūrą su vargana perpildyta valtimi.
Daugybė įvairiausių minčių kyla. Kažkoks chaosas galvoje. Iki šiol nesuprantu, kaip viskas yra iš tikrųjų.
Kiek iš to srauto yra karo pabėgėlių, kiek pašalpų prašytojų ar net daugumą lietuvių gąsdinančių ISIS teroristų...
Važiuojame su Pauliumi tylėdami į šiaurinę salos dalį. Atrodo, kad abiejų mintys panašios. Kaip, po velniais, suvokti ir viską suprasti? Tikėjausi, kad užteks poros dienų šiai velniavai perprasti ir jau žinosiu atsakymą – geri jie ar blogi. Pasirodo, nė velnio. Kuo toliau, tuo daugiau visokios painiavos...
Važiuojame kupini įvairių minčių, apmąstymų ir dvejonių, kai po keliolikos kilometrų prieš save išvystame pirmąsias migrantų grupeles. Tai panašaus amžiaus kaip ir vakar kelyje matyti vyrai.
Dabar jau žinome, kad keliu eina vien jaunuoliai ir vyrai todėl, kad visus atplaukusius migrantus į salos sostinę vežantys autobusai tiesiog nespėja visų pervežti. Pirmiausia į autobusus sodinamos moterys, vaikai ir senoliai. Likę turi patys eiti. Atstumas nemažas, tačiau per dieną įveikiamas – apie pusšimtis kilometrų.
Tačiau KIEK jų eina... ! Nuvažiavę keletą kilometrų suskaičiavome apie porą šimtų. Kelias tęsiasi ne vieną dešimtį kilometrų. Autobusai, vežantys moteris, vaikus ir senolius, kursuoja be perstojo. Ir tai tik ši diena! Tik viena Graikijos sala! Viena sala, viena diena... ir tūkstančiai migrantų... Sunku suvokti...
Stabtelime užfiksuoti tautų kraustymosi (nes kitaip sunku tai įvardinti). Mūsų atžvilgiu jie nusiteikę geranoriškai. Vos išlipus jie savo kukliomis anglų žiniomis pradeda skųstis savo sąlygomis. „Per daug žmonių, nėra autobusų, mes nenorime eiti pėsčiomis, tai labai toli, šimtas kilometrų...“ – sako atstumą mažiausiai du kartus padvigubinęs afganas...
Tačiau KIEK jų eina... ! Nuvažiavę keletą kilometrų suskaičiavome apie porą šimtų. Kelias tęsiasi ne vieną dešimtį kilometrų. Autobusai, vežantys moteris, vaikus ir senolius, kursuoja be perstojo. Ir tai tik ši diena! Tik viena Graikijos sala!
Suprantu, kad jų kita kultūra, kad auklėjimas, religija kita, tačiau jeigu jau tikrai bėgi nuo karo, tai nesiskųsk tokiais dalykais. Mano amžiną atilsį senelė tiek kilometrų ne ką mažiau nueidavo kasdien rinkdama grybus, kad galėtų uždirbti šeimai pinigų.
O čia jaunas vyras nuėjęs dvidešimt kilometrų skundžiasi, kokia bloga Europa, kad jam nelegaliai kirtus sienos neatsiuntė taksi iki paplūdimio...
Būna dienų, kai mes valgome prasčiau, nei kad jums ant stalų patiekia savanoriai vos išlipus iš valties, kurioje praleidote daugių daugiausia dvi valandas...
Važiuodami prisimename dar vieną niuansą... Pro mus dabar slenka šimtai nelegalų. Manoma, kad kasdien į Lesbo salą jų atplaukia apie trys tūkstančiai. Kiekvienas jų kontrabandininkams sumoka bent po 1000 eurų. Vadinasi, kasdien kažkas Turkijoje už vien į vieną salą plukdomus nelegalus užsidirba 3 mln. eurų!
Šiandien tikrai kažkoks kosmosas. Mano sąmonė to nesugeba suvokti. Kiekvieną dieną Turkijoje kasdien uždirbami milijonai eurų už žmonių kontrabandą. Europa šių žmonių gailisi, Turkija ploja katutėmis, kad jiems mažiau lieka, o kur dar nelegalūs milijonai, pumpuojami į jų ekonomiką... Skirtumas tas, kad pašalpas ir visą kitą sriubą srėbs tikrai ne ši šalis...
Vėl mintys pinasi į suraizgytą kamuolį. Tarp gailesčio ir pasipiktinimo. Maniau, kad viskas bus paprasčiau...
LAUKITE TĘSINIO
#Paskuipabėgėlius – 15min.lt reportažų ciklas. Du mūsų žurnalistai Vidmantas Balkūnas ir Paulius Ramanauskas keliauja iš Turkijos–Sirijos pasienio iki Vokietijos. Keliu, kurį pastarosiomis dienomis bando įveikti dešimtys tūkstančių pabėgėlių.
