Iš Beiruto išvažiavome anksti ryte, tačiau pakeliui mūsų kelionę labai lėtino didžiulės spūstys Damasko greitkelyje. Taip, Damasko.
Pasirodo, didelė dalis kartu su mumis spūstyje įstrigusių žmonių šiuo keliu važiuoja į savo namus Sirijoje. Ten, kur dar saugu grįžti.
Lėtai slinkdamas šioje transporto grūstyje ir žvelgdamas pro langą į kitus automobilius susimąsčiau: kodėl dauguma kalbintų pabėgėlių išpyškina identiškai skurdžią istoriją apie jų namus nusiaubusį konfliktą?
Karas, tepasako jie ir skėsčioja rankomis.
Jei dalis jų savaitgaliais drąsiai grįžta namo, galbūt kai kurie sirai meluoja aiškindami, kodėl iš tikrųjų paliko savo šalį? Galbūt priežastis yra ne karas, o visai kita? Pavyzdžiui, nedarbas ir geresnio gyvenimo troškimas?
Nusprendžiau. Nenurimsiu tol, kol neišgirsiu iš pabėgėlių, kas atsitiko jų namuose, kad jie pasirinko pabėgėlio dalią Libane.
Nusprendžiau. Nenurimsiu tol, kol neišgirsiu iš pabėgėlių, kas atsitiko jų namuose, kad jie pasirinko pabėgėlio dalią Libane.
Už kalno – Sirija
Chtauroje sustojome pakelės kavinėje paklausti, kur galima rasti pabėgėlių stovyklas. Kavą gurkšnojęs libanietis nusijuokė iš mūsų klausimo. „Nesvarbu, į kurią pusę važiuosite, sirų rasite visur“, – sakė jis.
Taip ir padarėm. Išsukome į dulkantį vieškelį ir važiavom link kalno, skiriančio Siriją nuo Libano. Tačiau po kiek laiko pasiekėm kryžkelę ir niekaip negalėjom nuspręsti, į kurią pusę sukti, kad pasiektume stovyklą.
Be užpakalyje likusios Chtauros, kiek akys matė buvo vien tik laukai ir apleisti pastatai.
Tuomet pro automobilio veidrodėlį pamatėme lėtu žingsniu atslenkantį vyriškį. Tai buvo Faezas – mūsų išsigelbėjimas.
Jis aiškiai nurodė, kur yra stovykla, nes gyvena netoliese jos. Pasiūlėme jį pavėžėti, o Faezas mielai priėmė mūsų pasiūlymą.
Iš apgulto miesto ištrūko tuneliu
Automobilyje Faezas prisipažino, kad pats kremta pabėgėlio duoną Libane. Čia jis glaudžiasi nuo 2012-ųjų vasario, kai spruko iš Sirijos miesto Baba Amre, kurį neatsikvėpdama bombardavo Sirijos kariuomenė.
Atsidėkodamas už vietą automobilyje, mūsų pakeleivis Faezas pakvietė išgerti kavos apleistame garaže, kurį jis ir 13 jo vaikų laiko savo namais. Tačiau siro neapleidžia viltis grįžti namo, todėl jis nė nesvarsto keliauti toliau nuo Sirijos pasienio.
Po trumpos pauzės paklausiau, ar jis prisimena savo paskutiniąsias dienas Baba Amre, Sirijoje? Ir, mano nuostabai, jis atsakė teigiamai.
„Vasarį buvo prasidėjusi Homso ir Baba Amro apgultis. Sirijos kariuomenės atakų metu man smarkiai sužeidė nugarą, todėl iš miesto mane ištraukė kartu su prancūzų žurnaliste Edith Bouvier ir britų žurnalistu Paulu Conroy“, – pasakojo Faezas.
Jo gyvybę išgelbėjo „Avaaz“ tarptautinė organizacija, kuri subūrė 35 vietinių aktyvistų grupę gelbėjimo operacijai Baba Amre. Kelią iš apgulto miesto jie rado po žeme – kariuomenės užmirštu tuneliu.
Paklausiau, ar tą tunelį įrengė sukilėliai?
„Ne. Žmonės sako, kad jis buvo skirtas gabenti naftai, bet aš žinau, kad tai yra senovinis tunelis, pastatytas praėjusiame amžiuje“, – aiškino siras, kuris prisiminęs savo kelią iš Sirijos akivaizdžiai nuliūdo. Keletas jo gelbėtojų patys Libano gyvi taip ir nepasiekė.
Faezui sunkus prisiminimas yra ir tai, kad apgultame mieste tąkart liko ir jo šeima, bet sunkiai sužeistas siras negalėjo prieštarauti jį gelbėjusiems žmonėms.
„Kai mane gabeno iš Sirijos, aš buvau be sąmonės, bet kai atsibudau ligoninėje Tripolyje, susisiekiau su pusbroliais, kad jie atgabentų mano šeimą čia“, – sakė trylika vaikų turintis Faezas.
Pabėgėlis džiaugėsi, kad jam ir jo šeimai pasisekė išgyventi karą Sirijoje. Tačiau ne visiems kelias į Libaną buvo toks paprastas.
Šalia turgavietės esančioje stovykloje jis patarė ieškoti siro vardu Abu Dija. Jis mums turėjo papasakoti pabėgėlių krauju aplaistyto kelio istoriją.
Žuvusiųjų atminimas
Abu Diją rasti nebuvo sunku, nes pabėgėlių stovyklos šeimininką visi labai gerai pažįsta. Berniukas vardu Hamidas pasisiūlė mus nuvesti iki pat jo palapinės.
Tačiau stovyklos direktorius kažkaip sugebėjo sužinoti, kad pas jį atkeliauja žurnalistai iš Lietuvos. Jis jau buvo pasiruošęs priimti svečius iš Lietuvos, todėl pokalbį pradėjome prie karštos kavos puodelio. Tai jau tampa tradicija.
Šalia mūsų ant žemės darbavosi visa Abu Dijos šeima. „Jie lupa česnakus visą dieną, kad uždirbtų du eurus“, – pamatęs mūsų smalsius žvilgsnius paaiškino Abu Dija.
63 metų amžiaus sirui skaudu matyti savo šeimą tokioje padėtyje. Al Kusaire Abu Dija buvo turtingas žemvaldys. Tai liudija išdidus jo stotas ir sklandi kalba. Tikriausiai tuo Abu Dija ir užsitarnavo pabėgėlių pasitikėjimą, kad šie jį paskyrė didžiulės stovyklos šeimininku.
Tačiau pačiam sirui terūpi padėti kuo daugiau žmonių. Taip jis stengiasi įprasminti pakeliui į Libaną žuvusių savo bendrakeleivių atminimą.
Raketų lietus
Abu Dijos kelias į Siriją skyrėsi kaip diena ir naktis, arba karas ir taika, nuo prieš tai kalbinto Faezo patirtų sunkumų. Jam nepadėjo jokie savanoriai. Abu Dijos ir visos šeimos išsigelbėjimas buvo jo paties rankose.
„Pėsčiomis mes ėjome penkiolika kilometrų. Nežinau, ką pasakyti... Kol ėjome, raketos nesustojo. Mačiau moterį, kuri paliko savo sūnų, nes jis buvo sunkiai sužeistas ir negalėjo tęsti kelionės. Turbūt geriau jau būtų mirę iškart. Nereikėtų žiūrėti, kaip jie kankinasi“, – sakė siras.
Pasak Abu Dijos, kai kurie žmonės negalėjo susitaikyti su mintimi, kad jų artimieji žuvo, todėl kai kurie pabėgėliai kartu su savimi į Libaną tempėsi sirų lavonus. Vienas iš širdį veriančių prisiminimų privertė susigraudinti visko mačiusį sirą.
„Mano draugas visą kelią nešė savo tėvą ant pečių. Jis dar buvo gyvas, Dievas mato. Nešė penkiolika kilometrų ant nugaros. Kai atėjome iki Damasko greitkelio, raketų lietus nustojo, o jo tėvas buvo nebegyvas“, – drebančiu balsu pasakojo Abu Dija.
Siras džiaugėsi, kad jam pavyko įsikurti netoli Chauros, nes jis regėjo, kas dedasi šalia Baalbeko esančiose stovyklose. Abu Dija sako, kad jas kontroliuoja teroristai – organizacija „Hezbollah“, pražudžiusi daugybę sirų jo tėvynėje.
Nutarėme įsitikinti, ar siras kalba tiesą, ir pamatyti, kaip pabėgėliai gyvena Baalbeko stovyklose. Tai buvo rizikingas sprendimas, bet ten gyvena pabėgėliai, todėl privalėjome pasiekti Baalbeką.
„Hezbollah“ teritorijoje
Patikros punktai Libane mums nebuvo jokia naujiena. Jų buvo ir Beirute, ir Tripolyje. Tačiau greitkelyje Baalbeko link jų buvo kas pora kilometrų.
Taip pat kelyje buvo iškabinti plakatai su kovose Sirijoje kritusių libaniečių portretas. Šalia jų daug didesniuose plakatuose šypsojosi „Hezbollah“ dvasinis lyderis Hassanas Nasrallah ir Sirijos prezidentas Basharas al Assadas.
Tai reiškė, kad įžengėme į bene labiausiai Sirijos karo paliestą teritoriją – Bekaa slėnyje esančio Baalbeko miesto apylinkes.
Geltona „Hezbollah“ vėliava su automatu viduryje kiek kėlė nerimą, tačiau sustojome šalia vienos pabėgėlių stovyklos. Ji buvo pustuštė, nes visi pabėgėliai ruošėsi ramadano mėnesio pradžiai – apsipirkinėjo ir rūpinosi vandens atsargomis.
Sėdome atgal į mašiną ir patraukėme keliu toliau. Nereikėjo toli važiuoti, kad išvystume kitą pabėgėlių stovyklą, kurią nutarėme aplankyti.
„Ar turite leidimą?“
Išlipus iš mašinos mus iškart apšaukė jauna sirė. Merginai sukėlė įtarimą mūsų turimos kameros, todėl ji bėgte spruko į stovyklą. Neilgam. Ji grįžo kartu su įtariai į mus žvelgiančiu stovyklos šeimininku.
„Ar turite leidimą iš partijos?“, – nė neprisistatęs klausė šeimininkas. Sakydamas „partija“, jis turėjo omenyje „Hezbollah“.
Atsakėme neigiamai. Tai libaniečiui labai nepatiko.
„Kaip jūs iš viso pravažiavote patikros punktus? Jūs iš žvalgybos? Ar iš Izraelio? Palaukite, tuoj mes išsiaiškinsime“, – rinkdamas numerį sakė vyras.
Mes paaiškinome, kad jeigu negalime kalbinti pabėgėlių stovykloje be leidimo, tuomet daugiau negaišime jo laiko. Tačiau stovyklos šeimininkas nenusileido – jis žūtbūt privalėjo apie mus pranešti „Hezbollah“.
Pasinaudoję tinkama proga sėdome į automobilį ir nusprendėme baigti savo vizitą Baalbeko stovyklose dorai nepašnekinę nė vieno pabėgėlio. Saugumas vis dėlto buvo svarbiau.
Sekė visureigis
Išvažiuoti iš Baalbeko iškart negalėjome, nes greitkelyje nebuvo, kur apsisukti. Kelis kilometrus važiavome viena kryptimi ir baiminomės, kad mus gali rasti „Hezbollah“ nariai. Greičio pedalas buvo nuspaustas beveik iki dugno.
Prieš išvažiuodami iš Baalbeko turėjome pravažiuoti pro patikros punktą. Ten galėjo baigtis mūsų bandymas išvengti akistatos su miestą kontroliuojančiais kovotojais. Todėl paslėpėme kameras, kad neatkreiptume papildomo dėmesio.
Nepaisant visko, mus prisivijo visureigis tamsintais stiklais. Kurį laiką jie važiavo lygiagrečiai mūsų, todėl jau ruošėmės sustoti šalikelėje. Netikėtai visureigis šovė lyg strėlė į priekį, atsiplėšė nuo mūsų ir dingo iš akiračio.
Nors patikros punktą pravažiavom taip pat sėkmingai, dar gerą pusvalandį važiavome tylėdami.
Ne vien dėl įtampos, bet dėl prarasto šanso sužinoti, kaip gyvena pabėgėliai Bekaa slėnio dalyje, kontroliuojamoje „Hezbollah“. Tų pačių kovotojų, dėl kurių dalis žmonių buvo priversti palikti savo namus.
TREČIOSIOS DALIES PABAIGA
