Po nemalonaus incidento teroristų kontroliuojamoje stovykloje mums teko išvykti iš Bekaa slėnio. Pabėgėlių istorijų reikėjo ieškoti kitur. Tačiau mieste atskirti sirus nuo libaniečių beveik neįmanoma.
Taip pat norėjosi kitokių istorijų nei kad gali mums papasakoti palapinėse visą dieną praleidžiantys pabėgėliai. Pakeliui į Beirutą ilgai svarsčiau, ką reikėtų daryti. Ir tada Libanas pats pasiūlė mums išeitį.
Kur klesti prostitucija
Jau temstant atsidūrėme Jounieh mieste. Viduržemio jūros pakrante driekiasi pagrindinė gatvė, kurią nušviečia įvairiausių lošimų namų ir naktinių klubų iškabos. „Ladies special“, „Amsterdam“, „Swing“ – tai tik keletas iššaukiančių pavadinimų.
Atsitokėjau. Juk mes važiuojame liūdnai pagarsėjusiu Maameltein rajonu. Čia klesti prostitucija. Tai buvo matyti tiesiog plika akimi.
Vieno klubo prieigose pastebėjome stovinčias dvi merginas. Jei gerai įžiūrėjau pavadinimą pro automobilio langą, tai buvo striptizo klubas „Black pearl“. Merginas išjudino sustojęs visureigis „Range Rover“. Prasidarė langas, trumpas pokalbis ir – viena iš merginų visureigio salone.
Tai priminė girdėtą kraupią istoriją, kad kažkur Libane septyniasdešimt penkios jaunos sirės buvo paverstos prostitutėmis. Ar čia galėjo būti būtent ta vieta? Tąnakt nenorėdami net iškelti kojos iš automobilio, nusprendėme tai išsiaiškinti kitą dieną.
„Chez Maurice“
Ryte išsiruošėme į Jounieh neturėdami nė menkiausios idėjos, už ko užsikabinti ieškant šitos istorijos liudininkų. Tikėjomės sulaukti pagalbos iš vietinių.
Žinoma, ne iš naktinių klubų darbuotojų ar lankytojų. Taip pat ir ne iš gretimų alkoholio ir cigarečių parduotuvėlių savininkų. Kas žino, kuo jie verčiasi iš tiesų. Galbūt apie mūsų klausimus galėtų pranešti viešnamio bosui. Nemalonumų vienai parai ir taip mums užtenka.
Įvažiuojant į Maameltein rajoną automobilius įkyriai stabdė gatvės gėlių pardavėjas. Bet nusprendėme išbandyti savo laimę ir paklausti jo, ką žino apie čia dirbančias sires. Juk jis turi jausti miesto pulsą.
„Kam jums sirės, vaikinai. Geriau važiuokit pas ukrainietes“, – sakė glėbį rožių laikęs vyras.
Neaiškinom jam, kokiu reikalu Maameltein mes ieškom sirių. Jam užteko žinoti, kad ukrainietės mūsų nedomina. Kiek pastoviniavęs jis prabilo.
„Ieškokite viešbučio „Chez Maurice“. Jis šiek tiek pakilus į kalną, antrame posūkyje reikia pasukti į dešinę ir rasite jas ten. Va, nuvežkite gėlių merginoms“, – neatlyžo pardavėjas ir įbruko mums mažą rožių puokštę. Negalėjome atsisakyti.
Įtartinas pastatas
Kai išsukome iš pagrindinės gatvės visas Maameltein fasado blizgesys išnyko. Kai kurie namai buvo apleisti, bet gyvenami, kai kurie – užkaltais langais. Tarp jų buvo įsispraudęs vienas kitas pigus viešbutis, bet „Chez Maurice“ iškabos niekaip neradome.
Kelis kartus pravažiavome ta pačia gatve ir vis labiau įtartinas darėsi vienas pastatas. Iš pirmo žvilgsnio tai – paprastas libaniečių namas. Bet visų trijų jo aukštų langai buvo grotuoti. Ant kiekvieno jo kampo buvo įrengtos stebėjimo kameros, o ant pagrindinių durų kabėjo kažkoks užrašas.
Šis užrašas ir išsklaidė visas abejones. Tai – viešnamis „Chez Maurice“, tačiau jis buvo uždarytas policijos. Apėję aplink apleistą viešnamį įsitikinome, kad visi jo įėjimai – užplombuoti.
Tačiau kai kurių pirmojo aukšto kambarių stiklai buvo išdaužti, todėl galėjome pažvelgti į suverstus merginų kambarius. Viduje buvo visiška betvarkė – apversti lovų čiužiniai, besimėtantys aukštakulniai ir drabužiai liudijo apie čia vykusias kratas.
Taip pat prie vieno kambarių radau pirkinių sąrašą – cigaretės, cigaretės, cigaretės ir du dantų šepetukai. Galbūt tai skirta už viešnamio grotų vergavusioms sirėms?
Apsimetė nieko nežinančiais
Šiurpą keliančios išvaizdos viešnamis „Chez Maurice“ mums uždavė daugiau klausimų nei atsakymų. Kaip ilgai merginos ten buvo įkalintos? Kodėl policija pagaliau jį uždarė? Ar vietiniai žmonės girdėjo apie šį nežmonišką išnaudojimą?
„Ką? Jūs manot, kad aš koks skundikas? Nė nesvajokite šitoj vietoj ką nors sužinoti!“, – šaukė Maameltein pakraštyje esančios parduotuvėlės šeimininkas.
Kiti arba nieko nežinojo apie tai, kas dėjosi už „Chez Maurice“ sienų ir grotų, arba apsimetė, kad nieko negirdėjo. Tada pradėjau naršyti internete, gal ten rasime kokių nors užuominų. Paieškoje įvedęs „Chez Maurice“ radau, kad šią istoriją atskleidė žurnalistai. Labiausiai prie jos prisidėjo viena žurnalistė – Rania Hamzeh.
Surinkau jos numerį ir po kelių signalų atsiliepė Rania. „Taip, galime susitikti šiandien, mano biure“, – sakė nevyriausybinės organizacijos „Legal agenda“ leidžiamo žurnalo tyrėja.
Rania dirba nevyriausybinėje organizacijoje, kovojančioje su prekeiviais žmonėmis. Todėl nenuostabu, kad ji ryžosi imtis šios istorijos.
Tačiau žurnalistė nenori prisiimti laurų. Jos teigimu, šioje istorijoje tikrasis didvyris yra visai ne ji.
„Kovo 27 dieną aš sulaukiau skambučio iš policijos pareigūno vardu Mustafa Badranas. Jis sakė: klausyk, aš turiu grupę sirių, kurios neatrodo kaip prostitutės. Panašu, kad jos buvo paverstos vergėmis“, – prisiminė R.Hamzeh.
Viešnamio bosas – laisvėje
Tada Rania nuvyko pati į Maameltein. Arešinėje buvo penkios jaunos sirės, kurioms pavyko pasprukti iš košmaro viešnamyje „Chez Maurice“. Policija laikė jas paprasčiausiomis prostitutėmis – sirės būtų nubaustos už prekybą savo kūnu ir paleistos į laisvę. Tikriausiai, grąžintos atgal prie darbo, sakė Rania.
Tačiau žurnalistė paaiškino policininkams ir mums, kodėl tai jokia prostitucija, o – tikrų tikriausia prekyba žmonėmis.
„Jei merginos nenusilakuodavo nagų, jas mušdavo. Jei negaudavo arbatpinigių – jas mušdavo. Bet tik per kojas, kad nesugadintų merginų prekinio įvaizdžio. Iš „Chez Maurice“ jos niekada neišeidavo. O blogiausiai baigėsi trims merginoms, kurios nesėkmingai bandė pabėgti“, – sakė R.Hamzeh.
Kerštingi viešnamio prižiūrėtojai privalėjo jas pamokyti. Protu sunkiai suvokiamomis priemonėmis: bejėges sires jie badė peiliais ir ylomis bei kankino elektra.
Visos merginos šiuo metu yra socialinių darbuotojų globoje. Neabejingo policijos pareigūno ir žurnalistų dėka.
Rania turėjo spėti grįžti į Tripolį, todėl baigėme pokalbį. Tačiau ji dar turėjo kai ką pridurti.
„Chez Maurice“ bosas – laisvėje, o dabartinėje situacijoje yra labai lengva gauti naujų merginų naujiems viešnamiams“, – svarstė sirių išnaudojimo istoriją teisme tebestebinti žurnalistė.
KETVIRTOSIOS DALIES PABAIGA
