Moteris pabėgėlių stovyklose mums pamatyti buvo labai sunku. Sušmėžuoja šešėlis, vos spėjam nuspausti kameros mygtuką ir moteriškais skarmalais apsimuturiavusi žmogysta pranyksta kitoje palapinėje. Kaip vaiduokliai.
Kalbant su jų vyrais taip pat susidarė įspūdis, kad stovyklose sirių tiesiog nėra. Jie apie jas atsiliepdavo kaip apie velionį artimąjį. Taip, turiu žmoną – tiek vyrams atrodo pakankamai, kad susidarytume įspūdį apie moterų gyvenimą stovyklose. Į klausimus – kur jos yra, ką šiuo metu veikia ir su kokiais rūpesčiais susiduria – atsakydavo tyla ir piktais žvilgsniais.
Ir tas nenoras kalbėti apie pabėgėlių stovyklų gyventojas vis labiau darėsi įtartinas. Ypač po apsilankymo viešnamyje, kuriame buvo įkalintos 75 sirės. Nuojauta kuždėjo, kad tokie išnaudojimo atvejai tikrai nėra išskirtiniai.
Sirės išlaiko vyrus
Vienoje stovykloje jas užtikome labai atsitiktinai, kai ieškojome pabėgėlių kasdienybei iliustruoti skirtų kadrų. Klaidžiodami tarp bet kaip suręstų lūšnų, nardėme pro karančios elektros laidus ir nejučia pasiekėme stovyklos pakraštį.
Pakeliui nesutikome nė vienos moters, bet prieš mus atsivėrė laukas, kuriame darbavosi visos stovykloje įsikūrusios sirės. Kol kepinant saulei atvirame lauke jos sodino pomidorus ir ravėjo piktžoles, grupė vyrų sėdėjo atsirėmę į sunkvežimį. Pavėsyje. Gerdami kavą.
Tai priminė kitą istoriją, kai vieno pabėgėlio kaimynas buvo įsitikinęs, kad siras nunuodijo vieną iš savo trijų žmonų dėl jaunesnės. Pabėgėlis neslėpė, kad jo žmona mirė išgėrusi nuodų, tačiau jis pabrėžė, kad policija negalėjo nieko įrodyti. „Tokie kaimiečiai kaip jis, Libane gyvena kaip Sirijoje. Sirijoje gyveno lūšnoje – čia gyvena lūšnoje. Žmonos jį išlaikė Sirijoje – čia irgi išlaiko moterys“, – neatlyžo įtariamo žmogžudžio kaimynas.
Jo žodžiai tada skambėjo taip, lyg moterys būtų pasmerktos. Jei sires išnaudoja, skriaudžia ar net parduoda jų vyrai, jų pagalbos šauksmas liks stovykloje. Ar nėra nieko, iš ko jos galėtų tikėtis pagalbos?
Į stovyklas kojos nekelia
Garsiausiai apie skriaudžiamas moteris Libane šneka nevyriausybinė organizacija „KAFA“. Prieš važiuodami į jų biurą Beirute, telefonu dar pasitikslinome, ar jos gina ir sires pabėgėles. „Taip, visas Libane esančias moteris“, – patikino vieno „KAFA“ organizacijos skyriaus vadovė Ghada Jabbour.
G.Jabbour rūpinosi ir 75 sekso vergėmis paverstomis sirėmis, todėl man ji pasirodė kaip vienas iš tų žmonių, į kuriuos pagalbos galėtų kreiptis stovyklose skriaudžiamos moterys. Tačiau abejonių sukėlė akylai saugomame Libano sostinės rajone įsikūręs jų biuras. Jis buvo apsuptas patikros punktų, varančių siaubą nelegalais virtusiems pabėgėliams. Sunku įsivaizduoti, kaip į juos pagalbos gali kreiptis Libane prieglobsčio ieškančios sirės.
G.Jabbour pradėjo pokalbį pasakojimu, kiek daug padeda moterims – turi prieglaudą iš namų pabėgusioms smurto aukoms, kovoja už įstatymų pataisas, organizuoja socialines akcijas. Net teko jai priminti, kad atėjome pasikalbėti apie sirių situaciją Libano stovyklose. Ir „Chez Maurice“ viešnamio vergėmis paverstas moteris.
„Prekybos žmonėmis problema Libane prasidėjo gerokai anksčiau prieš Sirijos karą, – aiškino G.Jabbour. – Tačiau karas ir negandos padidina moterų ir mergaičių pažeidžiamumą. Negavus teisinės apsaugos, joms gresia pavojus tapti prekybos žmonėmis aukomis.“
Šia apsauga neva rūpinasi „KAFA“, bet kaip pasiekia iš stovyklos kojos neiškeliančias sires? Dešimtyse aplankytų stovyklų nematėm nė vienos nevyriausybinės organizacijos darbuotojų. G.Jabbour bandė patikinti, kad „kiekviena į mūsų duris pasibeldusi ir pagalbos ieškanti moteris sulauks pagalbos“.
Nesupratau, apie kokias duris ji šneka. Juk moterys bijo keliauti net į šalia stovyklų esančius kaimus, ką jau kalbėti apie Libano sostinę, kurią galima pasiekti tik po kelių valandų kelionės mašina. Gal „KAFA“ turi savo darbuotojų stovyklose?
„Mes nesame su žmonėmis dirbanti organizacija. „KAFA“ labiau rūpinasi moterų atstovavimu“, – tegalėjo pasakyti G.Jabbour. Kiti jos atsakymai buvo dar trumpesni. Ji tiesiai šviesiai atsisakė komentuoti 75 merginų būklę ir jų ateitį Libane. Pasak G.Jabbour, jos gali gauti leidimą gyventi Libane arba net būti paverstos nusikaltėlėmis, jei bus palaikytos prostitutėmis.
Bet tuo rūpinasi ne „KAFA“, o sirių išnaudojimo viešnamyje istoriją atskleidusi žurnalistė Rania Hamzeh.
Neteko liežuvio
Neapleisti šios istorijos ją verčia vaizdas, kurį pamatė pirmąkart sutikusi iš viešnamio pabėgusias sires. R.Hamzeh mums pripažino, kad tų vaizdų perpasakojimas ją jau išsekino, bet ji vis vien sutiko mums nupasakoti pabėgėlių patirtus žiaurumus. „Tai buvo siaubinga. Žaizdos ir jų žvilgsniai. Jų kūno spalva. Jų kalba. Jos tikrai kėlė šiurpą“, – prisiminė R.Hamzeh.
Žurnalistė pripažino, kad kai kurių istorijos detalių ji dar nėra atskleidusi savo rašiniuose. Apie tai taip pat nerašė joks kitas leidinys Libane. „Aš mačiau viską – lazdų paliktas žaizdas ant merginų kūnų, sąsiuvinį, kuriame buvo surašyti merginų vardai ir smūgių skaičius, kurį jos patirdavo per dieną, – sakė R.Hamzeh. – Pavyzdžiui, šita mergina nesilakuoja nagų – ji gavo dešimt smūgių. Šita negavo 50 tūkst. libanietiškų lirų arbatpinigių – ji gavo 50 smūgių.“
Anot jos, viena mergina už panašius menkniekius neteko liežuvio.
Pasak R.Hamzeh, merginų kelias į viešnamį buvo labai skirtingas ir kiekviena jų papasakotų labai skirtingą istoriją. Jei tik galėtų. Kai kurioms sirėms buvo pažadėtas legalus darbas. Negalėdamos prasimanyti pinigų maistui stovyklose, jos nedvejodamos sutiko su tokiais pasiūlymais. Taip prasidėjo metų metus trukusi jų vergovė už „Chez Maurice“ viešnamio grotų. R.Hamzeh negalėjo nupasakoti, kiek merginos praleido viešnamyje, tačiau viena jų teigė ten praleidusi visą laiką nuo karo Sirijoje pradžios.
Pagalbos kreipėsi į „Hezbollah“
Kai ištrūko iš jų kalėjimu virtusio viešnamio, merginos neturėjo patikimo plano. Policijoje jos būtų palaikytos prostitutėmis, todėl būtų nubaustos ir, tikriausiai, – grąžintos atgal į „Chez Maurice“ vergovę.
„Jos nusprendė, kad vien dėl to, jog remia Basharą al Assadą, galėtų sulaukti pagalbos iš „Hezbollah“, todėl nusprendė keliauti į Dahiyeh („Hezbollah“ kontroliuojamą rajoną Beirute, – aut. past.). Jos pabėgo ir įlipo į mikroautobusą, važiavusį į Dahiyeh“, – aiškino R.Hamzeh.
Aišku, iš viešnamio ištrūkusių sirių apranga buvo per daug provokuojanti tokiam konservatyviam rajonui kaip Dahiyeh, todėl jos iškart atkreipė vietinių dėmesį.
-
#paskuipabėgėlius Libane: Faezas su penkiais vaikais jau metus slapstosi nuo policijos
-
#paskuipabėgėlius Libane: sirai įtaria, kad jų kaimynas nunuodijo vieną iš savo trijų žmonų
-
#paskuipabėgėlius Libane: 15min žurnalistams teko sprukti iš teroristų kontroliuojamos stovyklos
-
#paskuipabėgėlius Libane: 15min žurnalistai apsilankė viešnamyje, kuriame buvo įkalintos 75 sirės
„Kažkas jas pamatęs iškart liepė vairuotojui nuvežti sires į Dahieyh apsaugos centrą. Tada apsauga paskambino Mustafa Badranui (policijos pareigūnui, – aut. past.) ir papasakojo jam šią istoriją: štai problema, ar tave domina? Jis pasakė taip, susitiko su merginom, jos parodė vietą, kurioje policija vėliau įvykdė reidą“, – sakė R.Hamzeh.
Man pasirodė keista, kad ištrūkusios iš sutenerių rankų, jos perbėgo pas „Hezbollah“ teroristus, bet, pasak R.Hamzeh, sirės neturėjo, ko prarasti. Jos buvo tokioje beviltiškoje padėtyje, kad net pasiryžo pagalbos kreiptis į jų tėvynainius žudančius kovotojus. Situacija visiškai skirtinga nuo tos, kurią mačiau pabėgėlių krizės metu Balkanuose.
Graikijoje atplaukiančius pabėgėlius pasitikdavo būriai savanorių su maistu, pasirūpindavo jų kelione autobusu iki pabėgėlių centrų. Serbijoje, Kroatijoje ir Austrijoje prieglobsčio ieškotojus susodindavo į traukinius, kuriais savo kelionės tikslą jie pasiekė net greičiau nei mes, žurnalistai. Tačiau Libane tokios savanorių gausos nerasi, nes jiems patiems nėra saugu atvykti čia, kur jų pagalbos reikia labiausiai.
ŠEŠTOSIOS DALIES PABAIGA
