Ryte atvykstame į Akkar regioną, kuris turėtų būti nusėtas pabėgėlių stovyklomis. Iš vietinių sužinojome, kad stovyklą galima rasti tik pagal ant tvoros dažų flakonėliu išpurkštą registracijos numerį.
Tai reiškia, jog ši žemė atsidūrė nevyriausybinių organizacijų žemėlapyje, pagal kurį sprendžiama, kur vežti pabėgėliams skirto maisto ir vandens. Bet pabėgėliams įsikurti Libanas neskyrė atskirų sklypų. Tuo pasirūpino vietiniai ūkininkai, nusprendę pasipelnyti iš sirų antplūdžio.
Pabėgėliams įsikurti Libanas neskyrė atskirų sklypų. Tuo pasirūpino vietiniai ūkininkai, nusprendę pasipelnyti iš sirų antplūdžio.
Vienu iš siaurų vieškelių pralėkę tokį ūkį tik iš numerio supratome, kad tai buvo pabėgėlių stovykla numeris 35141. Ar tai reiškia, kad čia jų yra tiek daug?
Šeimininkai ir nuomininkai
Šalyje, kurioje kas trečias žmogus – prieglobsčio ieškotojas, toks stovyklų skaičius manęs nenustebintų. Ypač, kai Libanas nori žinoti apie kiekvieną suklypusią pakelės lūšnelę.
Prieš atvažiuodamas į Akkar regioną neabejojau, kad stovyklos bus perpildytos nevyriausybinių organizacijų darbuotojų ir savanorių. Kaip Europoje.
Juk Jungtinių Tautų Organizacijos padaliniai, Raudonasis kryžius, „Medikai be sienų“ ir daugybė kitų humanitarų veikia Libane.
Tačiau nei stovykloje 35141, nei 35142 ar 35145 nesutikome nė vieno jų darbuotojų, nes stovyklos gyvenimas – pačių pabėgėlių rankose. Tiksliau, šeimininko ir jo nuomininkų.
Nuo karščio nepasislėpsi
Dar prieš įžengdami į stovyklą žinojome, kad reikia rasti jos šeimininką. Vieną sirą po kito klausinėjome apie stovyklą prižiūrintį libanietį, o jie sutartinai aiškino, kad ūkio savininkas čia tikrai negyvena ir atvyksta labai retai, todėl su juo susitikti – menki šansai.
„Bet galite pas mane palapinėje palaukti Fauzio. Jis čia vadovauja“, – sakė baklažanus šiltnamyje skynusi Fatima.
Galimybė pasislėpti nuo svilinančio pusdykumės karščio pasirodė kaip išganymas, todėl nė nedvejodami priėmėme kvietimą ir nusekėme Fatimą ir jos penkis vaikus į palapinę. Bet šiltnamiams skirta plėvele aptrauktos sienos pasirodė menka paguoda.
Stovykla numeris 35141
Pati Fatima akivaizdžiai didžiavosi savo prieglobsčiu kad ir kiek sunkumų ji turi gyvendama stovykloje 35141. Žiemą ji ir vaikai turi keltis naktį, kad išpiltų palapinę užliejusį lietaus vandenį. Vasarą karštis viduje – sunkiai pakeliamas. „Bet turime vandens ir elektrą. Tris valandas per dieną“, – lyg teisindamasi pridūrė moteris.
Tačiau vien jos dienos metu nuskintų daržovių nepakanka atsiskaityti su stovyklos šeimininku. Kas mėnesį Fatimos šeima turi mokėti apie 70 dolerių už vietą stovykloje. Stogui skirta mediena, sienas atstojanti plėvelė ir kitos statybinės medžiagos taip pat jai brangiai atsiėjo. Todėl ilgiau nei pusmetį palapinėje gyvenanti Fatima skundėsi įbridusi į skolas.
„Aš labai daug skolinga žmonėms. Man labai gėda, nes visų pinigų niekaip neatiduosiu“, – sakė legaliai dirbti negalinti moteris.
Todėl ji prisipažino, kad savo palapinę stovykloje 35141 ketina parduoti. Už savo lūšnelę Fatima prašo trijų šimtų eurų, tačiau ją nupirkti išgalinčių kol kas neatsirado.
Stovyklą įkūrė sau
Iš penktadienio vidurdienio maldos grįžęs Fauzis atėjo mūsų pasveikinti tiesiai į Fatimos palapinę. Pusamžis vyras mus pakvietė į stovykloje įkurtą mokyklėlę patiems mažiausiems pabėgėliams.
„Mokslo metai“ pabėgėlių stovykloje niekada nesibaigia, todėl jos viduje mus pasitiko būrys vaikų. Visi jie gerai pažįsta stovyklos šeimininką, todėl nesiginčydami klausė Fauzio.
Damaske taksistu dirbęs Fauzis įkūrė šitą stovyklą, kai jam pačiam prireikė prieglobsčio. Prieš penkerius metus vyras kreipėsi į pažįstamus libaniečius, kad surastų jam tinkamą vietą įsikurti.
„Nereikėjo daug žemės, nes galvojau tik apie save, bet tada pagalbos pradėjo prašyti vis daugiau žmonių“, – sakė Fauzis.
Taip stovykloje numeris 35141 atsirado net 145 karo pabėgėliai iš Sirijos. Tačiau Fauzis sako, kad nei jis, nei sklypą išnuomojęs libanietis nesistengia pasipelnyti iš pabėgėlių nelaimės.
Per penkerius metus stovykloje neįvyko nė vieno gaisro, nė vienos vagystės ir nežuvo nė vienas žmogus.
„Aš pats pabėgėlis ir čia gyvenu. Nuomą mokame visi. Laukuose dirbame kartu“, – sakė Fauzis, kuris neslėpė džiaugsmo dėl tvarkos savo stovykloje
Žuvo 38 pabėgėliai
Pasak Fauzio, per penkerius metus stovykloje neįvyko nė vieno gaisro, nė vienos vagystės ir nežuvo nė vienas žmogus.
Tačiau taip sekasi ne kiekvienai pabėgėlių bendruomenei Libane. Per pastaruosius metus vien kaip papuola tarp palapinių išvedžioti elektros laidai pražudė 38 pabėgėlius.
Fauzis taip pat prisiminė keistą istoriją greta esančioje stovykloje numeris 35142. „Ten daug žmonų turintis vyras sėdo į kalėjimą, nes policija manė, kad jis nužudė vieną savo žmoną. Ir jis jau laisvėje“, – savo nuostaba dalijosi stovyklos šeimininkas.
Fauzis sakė, kad rasti stovyklą bus nesunku. Jis buvo teisus. Mums teireikėjo paeiti vieškeliu keletą šimtų metrų, pasukti į dešinę ir atsidūrėme kitoje pabėgėlių stovykloje. Nepalyginamai mažesnėje ir daug labiau netvarkingoje.
Iš ligoninės – į kalėjimą
Pamačiusi mus stovykloje viena jauniausių jos gyventojų palapinės link pasileido bėgte, o ją nusekė didžiulis būrys musių. Dar gausesnė musių krūva buvo ant jos kojytės, kuria buvo nubėgusios skystos išmatos.
Pasirodo, palapinė, kurioje pasislėpė mergaitė, priklauso Ahmedui. Tai jis praleido tris mėnesius už grotų dėl kraupių įtarimų po tragiškos vienos žmonos mirties.
Ahmedas mielai papasakojo apie jam mestus kaltinimus, kol jo jaunoji žmona rūpinosi vos kelių mėnesių amžiaus naujagime dukrele. Tai – dešimta pabėgėlio atžala.
„Mane sulaikė ligoninėje, kurioje gulėjo mano pirma žmona, ir išvežė į al-Qubi kalėjimą. Aš nesupratau, kas vyksta“, – traukdamas cigaretės dūmą pasakojo tris žmonas turėjęs pabėgėlis.
Ligoninėje gulėjusios žmonos gyvybė užgeso nuo stovykloje numeris 35142 išgertų nuodų. Ahmedas sako, kad tai įvyko atsitiktinai, tačiau žmonės stovykloje šneką ką kita.
Žmonas privalo išlaikyti
Ahmedo kaimynas pasakojo, kad per penkerius praleistus metus stovykloje tris žmonas turėjęs pabėgėlis iš Sirijos nėra dirbęs jokio darbo. Jis pragyvena iš JTO paramos daugiavaikėms šeimoms, o pagal musulmoniškus papročius – privalo išlaikyti visas tris žmonas.
„Už vaikus jis gauna 200 dolerių“, – sakė siras, kuris nesiryžo nieko pasakoti Libano policijai, kadangi pats jos vengia dėl pasibaigusios galioti vizos.
Panašioje situacijoje yra ir kiti stovyklos gyventojai, todėl policija negalėjo surinkti pakankamai įrodymų, kad galėtų ilgam Ahmedą įkišti už grotų.
Velionė Ahmedo žmona taip ir nesulaukė teisingumo. Tuo tarpu dvi pabėgėlio žmonos gyvena toliau su galbūt vaikų motiną šaltakraujiškai pražudžiusiu vyru.
Kito prieglobsčio šioms moterims Libanas nesiūlo.
ANTROSIOS DALIES PABAIGA
