J.McCainas visuomet sakė, kad jis kovos – tą jis ir darė: iš savo mirties patalo užsipuolė Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) vadove nominuotą Giną Haspel, prevenciškai įspėjo prezidentą Donaldą Trumpą neatvykti į jo laidotuves ir kaip savo palikimą paliko griežtų paskutinių žodžių savo partijos lyderiui, kuris dabar yra politinis priešas. Viskas, ką D.Trumpas parodo, – tai „transliuojamo tvirtumo realybės šou“, savo būsimuose memuaruose rašo šeštą kadenciją einantis Arizonos senatorius ir buvęs respublikonų kandidatas į prezidentus. Jis pats Vašingtono politikų kartai simbolizavo „tikrą kietumą“, savo apžvalgoje rašo „politico.com“.
Likimo ironija, kad jau leidžiantis scenos užuolaidoms J.McCainas susikirto su prezidentu, kuris pats iš J.McCaino paveldėjo respublikonų kietakakčio Vašingtone mantiją.
Abu vyrai spręsdami aibę didelių problemų dažnai vadovaudavosi požiūriu, kuris prieštaraudavo ortodoksinėms partijos nuostatoms: D.Trumpas kaip didžiausias išorinis populistas 2016-aisiais postringavo atskalūniškas idėjas apie prekybą, imigraciją ir užsienio politiką, o J.McCainas tą darė beveik kiekvienu atveju per savo ilgą karjerą.
Abu jie žinomi dėl savo ūmaus charakterio ir dažnai pikto, negailestingo elgesio su priešais ir sąjungininkais, netgi savo pačių partijoje. Iš tiesų pirmąkart dalyvaudamas prezidento rinkimuose 2000 m. J.McCainui sugebėjo gauti vos 53 senatorių kolegų paramą prieš George’ą W.Bushą, o dalis linksniavo jo vulkaninį pyktį ir įgimtą nekantrumą kaip to priežastis. Šias savybes J.McCainas tikina suvaldęs.
Vienas respublikonų senatorius tuomet pasakė: „Nenorėčiau, kad šis vyrukas būtų arti kokio nors mygtuko.“
Du politikai netgi sutaria kai kuriais klausimais, pvz., kaip tinkamai naudoti JAV pajėgas pasaulyje ir dėl švelnios demokratijos keliamų pavojų. J.McCainas Irano branduolinės programos susitarimui priešinosi taip pat aršiai, kaip ir D.Trumpas.
Tačiau panašumai čia ir baigiasi. J.McCainu žavisi abi JAV politikų pusės dėl jo ištvermės, sąžiningumo, humoro ir stiliaus. Gali su juo sutikti ar nesutikti, bet niekas niekuomet neabejojo, kad J.McCainas veikė vedamas tik patriotizmo ir aistros, ir nieko kito.
Žinoma, ne visuomet buvo linksma – beveik kaip dabar Vašingtone D.Trumpas, taip ir J.McCainas labai mėgo save aukštinti ir dažnai tai darė. Tik D.Trumpas nuolat niekina tuos, kuriuos jis laiko nelojaliais sau – ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl jis nekenčia J.McCaino. O J.McCainas savo įtūžį išliedavo tik prieš tuos, kuriuos jis laikydavo nelojaliais savo šalies interesams.
Ir nors J.McCainas gali itin negražiai pasisakyti apie savo politinius bendražygius už uždarų durų, o kartais ir jiems į akis, jis visuomet viešai atrodydavo kilniaširdis. Pavyzdžiui, apie politinį oponentą Tedą Kennedy jis pasisakė „kaip apie patį puikiausią oponentą, kokį tik yra turėjęs Senate“, „kuris atidavė savo gyvenimą institucijai“.
J.McCainas per savo karjerą rodė pavyzdį to, kaip turėtų atrodyti kilnus nekonformistas Kapitolijuje, šis politikas nesibaimino būti pavadintas nelojaliu partijai dėl to, kas, jo nuomone, buvo teisinga šaliai. Ir darė jis tai garsiai, nuosekliai, be baimės išvadindamas visus, netgi Ovaliojo kabineto viršininką, visiškai neteisiais, jei tik su jais nesutikdavo.
Jau tapo kliše J.McCainą vadinti individualistu už jo stiprius ir vis dažnėjančius susikirtimus su Respublikonų partijos linija. Tačiau būtent dėl to jis ir bus labiausiai prisimenamas.
Tad dėsninga, kad užsispyręs kovotojas ir savo finaliniame mūšyje užsipuola D.Trumpą – kitą respublikonų politiką, kuris iškilo spardydamas partijos dogmas. Šaliai jis palieka daug patarimų, kaip būti teisingo tipo atskalūnu.
Štai ką senatorius J.McCainas rašo D.Trumpui savo naujuose memuaruose: „Demonstruoti savo stiprumą jam atrodo svarbiau nei bet kokia kita mūsų vertybė.“ Jis leidžia suprasti, kad prezidentas, kenkdamas laisvai spaudai ir kaltindamas ją „padirbtomis naujienomis“, kenkia šaliai. Jis naudoja tokią taktiką, kokią naudoja autokratai, aiškina J.McCainas: remia kankinimus, imigrantus vadina kriminaliniais nusikaltėliais ir beveik prilygsta Vladimirui Putinui, kuomet pasako „kad mes taip pat turime žudikų“.
„Didelė gėda tai pasakyti, ir tai taip toli nuo realybės“, – rašo J.McCainas.
Galiausiai, J.McCainas kreipiasi į valstybę, kuri jam kartais atrodo paralyžiuota nepasitikėjimo ir kartaus partizaniškumo, sakydamas, kad jo dažnas susikirtimas su partijos linija, kurią jis demonstravo Senate, yra būtinas, kad Amerikos demokratija funkcionuotų.
„Aš esu kompromisų čempionas valdant šalį, kurioje 325 milijonai užsispyrusių, besiginčijančių ir rėksmingų sielų. Nėra geresnio būdo vadovauti atvirai visuomenei, o dar tiksliau, vadovauti jai efektyviai“, – rašo J.McCainas.
Nuolat nesutarė su prezidentais
Nesantaikos su JAV prezidentais J.McCaino karjeroje yra itin daug, ypač užsienio politikos klausimais. Net pirmąkart būdamas kongresmenu 1983 m., jis nepakluso prezidentui Ronaldui Reaganui, nors juo ir žavėjosi. Jis prieštaravo JAV jūrų pėstininkų dislokavimui Beirute, kadangi misija atrodė nepakankamai aiški.
„Ką keli šimtai karių ten gali padaryti? Tik paversti save taikiniais“, – „politico.com“ apžvalgininkui Michaelui Hirshui paaiškina J.McCaino memuarų bendraautoris Markas Salteris. Tragiška, tačiau po kelių mėnesių 241 JAV karys bejėgiškai žuvo būtent taip – kaip taikiniai kareivinėse. J.McCainas priešinosi ir George’ui H.W.Bushui dėl karo su Saddamu Husseinu, kuomet šis įsiveržė į Kuveitą, tačiau galiausiai balsavo už.
Jis priešinosi „neaiškioms“ intervencijoms Somalyje, ir, pradžioje, Bosnijoje – iki tol, kol tūkstančiai musulmonų buvo nužudyti. J.McCainas balsavo prieš intervenciją į Haitį, tačiau vėliau, kai vyko etniniai valymai Kosove, jis pamokslavo Billui Clintonui, kad šis nėra pakankamai aktyvus ir neįsikiša.
Tačiau atėjus „išmaniųjų bombų“ erai, kuomet Vietnamo vaiduokliai buvo išbaidyti, J.McCainas pakeitė savo nuomonę ir persiorientavo į naują ir karingą užsienio politiką.
Vietnamas tapo geru pavyzdžiu, kaip nereikėtų švaistyti Amerikos kraujo ir turto, todėl J.McCainas tapo šalininku vadinamosios Powello doktrinos, pavadintos buvusio valstybės sekretoriaus Colino Powello vardu: valstybė neturėtų rizikuoti kareiviais, nebent misija ir jos pabaigos strategija yra aiški, pritaikoma triuškinanti jėga. Tuomet JAV kariuomenės parama turi būti visiška.
„Vietnamas mus išmokė, kad karas yra baisus dalykas ir neturėtume į jį veltis, nebent būtume pasiruošę jį laimėti ir baigti“, – „Politico“ 2008-aisiais teigė jaunesnis senatoriaus brolis Joe, paaiškindamas, kaip mąsto J.McCainas.
J.McCainas buvo vienas pirmųjų, kuris prezidentą George’ą W.Bushą bandė pabudinti dėl daugėjančių Irako maištininkų po 2003-iųjų invazijos. 2014-aisiais J.McCainas kone vienintelis karo vengiančiame Senate pasisakė už JAV aviacijos smūgius prieš ISIS.
Atskalūniška J.McCaino pozicija jam gerokai pakenkė 2008-ųjų prezidento rinkimuose, kolegos jį vadino „netikusiu respublikonu“ už pasiūlymus dirbti su demokratais, dalis jį laikė išdaviku, kadangi jo balsai dažnai atstovaudavo ne konservatyvioms, o liberalioms pažiūroms.
J.McCainas pats pripažino savo trūkumus ir klaidas – savikritiškų pastabų negirdima iš D.Trumpo. Memuaruose jis pripažįsta, kad karas Irake, kurio taip labai siekė, buvo klaida ir labai rimta, ir jis „sutinka prisiimti savo dalį kaltės“.
Kad ir kokių klaidų būtų pridaręs ir kokio sudėtingo temperamento bebūtų, niekas net neabejoja, kad J.McCainas JAV padarė įspūdingą karjerą būdamas visada sau ištikimas. Tai akivaizdu dabar, kai jis kovoja paskutinį mūšį su dabartiniu JAV prezidentu. Kuomet Kapitolijuje balsuota dėl „Obamacare“ atmetimo, J.McCainas buvo pagrindinis šią iniciatyvą sužlugdžiusių balsų, taip neleisdamas D.Trumpui išpildyti rinkimų pažado. Dar praėjusią savaitę jis skatino kolegas atmesti naujos CŽV direktorės kandidatūrą, kadangi ji anksčiau prisidėjo prie amoralaus kalinių kankinimo. Tačiau mūšis buvo beviltiškas – G.Haspel kandidatūra buvo patvirtinta.
„Gaila tai palikti. Tačiau neturiu nusiskundimų. Nė vieno. Čia buvo kelionė. Aš supratau nuostabias aistras, regėjau stebuklus, kovojau kare ir padėjau sudaryti taiką. Aš užimu mažą vietą mano laikų JAV istorijoje“, – rašo J.McCainas.
2015 m. D.Trumpas išprovokavo J.McCaino ir daugumos amerikiečių pyktį, kuomet, pats išvengęs karo tarnybos Vietname, pasišaipė iš to, kad J.McCainas buvo įkalintas. „Aš mėgstu žmones, kurie nebuvo paimti į nelaisvę“, – teigė D.Trumpas.
Dabartinėmis savaitėmis, kai J.McCainas guli neįgalus dėl neoperuotino smegenų vėžio, D.Trumpo administracijos atstovas pasisakė, kad senatoriaus prieštaravimai dėl G.Haspel neturi prasmės, nes „jis vis tiek miršta“. D.Trumpas atsisakė atsiprašyti.
Toks greičiausiai ir yra skirtumas tarp dviejų labai skirtingų atskalūnų.
