 |
| „Scanpix“ nuotr./S.Husseinas savo valdžios ir šlovės zenite |
Mirties bausme nubausto Irako lyderio Saddamo Husseino asmenybė vis dar apipinta daugybe mįslių. Iki šiol netyla gandai apie jo antrininkus. Iki paskutinio momento nebuvo aišku, kodėl jis nepamėgino pasaulį įtikinti, kad Irakas neturi branduolinio ginklo. Teiginys, kad Bagdadas disponuoja tokiu arsenalu, tapo pagrindiniu pretekstu amerikiečiams pradėti invaziją. Daugelį paslapčių atskleidė Federalinio tyrimų biuro (FTB) agentas, kuris tardė ir lydėjo diktatorių iki pat jo mirties.
Italijos dienraštis „La Stampa“ išspausdino interviu su FTB ir Centrinės žvalgybos valdybos agentu George'u L.Piro, kuris 2003-iaisiais tardė amerikiečių sučiuptą Irako prezidentą Saddamą Husseiną. G.L.Piro ne pirmą kartą praskleidžia uždangą, slepiančią tų dienų įvykių užkulisius. Dar 2008-ųjų pradžioje jis pastatė Vašingtoną į nepatogią poziciją, kai paatviravo per interviu amerikiečių televizijos kanalui CBS.Kad prakalbintų S.Husseiną, G.L.Piro imdavosi įvairiausių gudrybių. Pavyzdžiui, S.Husseino akivaizdoje agentas apšaukdavo apsaugininkus, o tie išsibėgiodavo apimti panikos.
Antrininkų nebuvo
G.L.Piro vienas pats sugriovė daugybę mitų, sklandžiusių aplink myriop nuteisto diktatoriaus figūrą. Agentas pareiškė, kad S.Husseinas niekada neturėjo antrininkų. Jis paneigė nuolat visų kartotą prielaidą, kad baimindamasis pasikėsinimo Irako lyderis vietoje savęs į viešus renginius siųsdavo savo „dvynius“.
 |
| „Scanpix“ nuotr./Kolegos |
Gandus apie S.Husseino antrininkus kiekvieną kartą tiražuodavo ir pasaulinė žiniasklaida, kai po eilinio kurios nors S.Husseino rezidencijos bombardavimo šis vietinių televizijų eteryje pasirodydavo be menkiausio įbrėžimo.
Didelio atgarsio sulaukė kadrai, parodyti visame pasaulyje, kai 2003-iųjų balandį Irako prezidentas išėjo pasivaikščioti į subombarduoto Bagdado gatves, lydimas tik negausios svitos. Jis buvo apsirengęs kariška uniforma, o sveika jo veido spalva rodė, kad lyderis jaučiasi gerai. Amerikiečiai net norėjo atiduoti įrašą specialistams, kad šie patvirtintų arba paneigtų jo autentiškumą.
Spektakliai ir kitokios gudrybės
G.L.Piro gavo užduotį tardyti diktatorių, kuris buvo suimtas 2003-iųjų gruodį netoli Tikrito. Sulaikymo operacijoje dalyvavo keli šimtai jūros pėstininkų.
Per kelis apklausų mėnesius G.L.Piro užsitarnavo S.Husseino pasitikėjimą, tapęs jam artimiausiu žmogumi pasaulyje. Tarp jų užsimezgė tikra draugystė. Jeigu jis iš pradžių į kalinį kreipdavosi „misteri Saddamai“, o S.Husseinas vadino jį „misteriu George'u“, tai netrukus jie pradėjo vienas kitam sakyti „tu“.
 |
| „Reuters“/„Scanpix“ nuotr./S.Husseinas teisme |
FTB agento teigimu, kai tarp jų atsirado absoliutus pasitikėjimas, jis pasiteiravo S.Husseino apie antrininkus. Diktatorius paneigė gandus, sakydamas, kad „nebuvo nė vieno, kuris galėtų suvaidinti esąs jis“.
Kad prakalbintų S.Husseiną, G.L.Piro imdavosi įvairiausių gudrybių. Pirmiausia buvusiam diktatoriui įteigė, kad jį apklausinėjantis agentas pavaldus tik JAV prezidentui George'ui Bushui. Kad įtikintų jį tuo, G.L.Piro ir kalėjimo prižiūrėtojai suvaidindavo įvairias scenas. Pavyzdžiui, S.Husseino akivaizdoje agentas apšaukdavo apsaugininkus, o tie išsibėgiodavo apimti panikos.
G.L.Piro kontroliavo visą S.Husseino gyvenimą kalėjime. Jis buvo atsakingas netgi už drėgnas servetėles, kuriomis S.Husseinas šluostydavosi veidą ir valydavo vaisius prieš valgį.
Stengdavosi įsiutinti diktatorių
 |
| AFP/„Scanpix“ nuotr./Irako kurdų žudynės |
G.L.Piro papasakojo, kad per apklausas jis nenaudojo jokios prievartos, kadangi S.Husseino ji vis tiek nebūtų paveikusi, todėl agentas turėjo imtis kitokių priemonių. Norėdamas supykdyti buvusį diktatorių ir taip atrišti jam liežuvį, jis rodydavo S.Husseinui vaizdo įrašus, kuriuose žmonės griovė jo statulas ir po to šokinėjo ant jų. Kaliniui šie reginiai sukeldavo didžiules kančias, jis stengdavosi nežiūrėti į ekraną ir netverdavo pykčiu. Tokiais momentais, pasak G.L.Piro, Saddamo veidas išrausdavo, balsas pasikeisdavo, o akys imdavo žibėti neapykanta.
Užsitarnauti S.Husseino pasitikėjimą nebuvo lengva. Tam reikėjo ir nuolatinio protinio darbo, ir lakios fantazijos. Vieną kartą S.Husseiną, surakintą antrankiais ir užrištomis akimis, sraigtasparniu gabeno iš kalėjimo į ligoninę. G.L.Piro leido diktatoriui pažvelgti į gimtąjį miestą. „Degė žiburiai, važinėjo mašinos. Viskas atrodė taip, kaip bet kuriame kitame dideliame mieste“, – prisimena G.L.Piro. Po šios kelionės S.Husseinas pradėjo dar labiau pasitikėti agentu.
 |
| „Scanpix“ nuotr./Atpildas |
Po to S.Husseinas prisipažino, kad jis iš tiesų prieš kurdus panaudojo cheminį ginklą. O stipri neapykanta Vašingtonui net nuslopino jo baimę susilaukti atpildo už savo darbus. Dėl šios priežasties jis net nebandė neigti, kad Irakas iš tiesų neturi jokio branduolinio ginklo, nors tai galėjo išgelbėti jį patį ir jo režimą nuo amerikiečių karinės jėgos.
Mirties bausmė Saddamui Husseinui buvo įvykdyta 2006 metų gruodžio 30-ąją.
