Vasario 27 dieną sakytoje kalboje O.Scholzas pranešė apie „Zeitenwende“, arba lūžio tašką, ir paskelbė apie Vokietijos planus prisiimti ambicingesnį vaidmenį karinėje gynyboje, reaguojant į pirmą sausumos invaziją į Europą nuo Antrojo pasaulinio karo laikų.
Tokia žinia buvo lyg griaustinis iš giedro dangaus ne tik vokiečiams. Visa Europa taip pat sukluso, išgirdusi kanclerio pareiškimus.
Šią savaitę O.Scholzas vėl bandė nustebinti klausytojus Prahoje, sakydamas, kaip jis tikėjosi, Europos Sąjungai svarbią kalbą. Deja, plačiausiai nuvilnijusi reakcija buvo nuobodulys.
„Tai buvo valandos trukmės paskaita“, – skundėsi vienas vokiečių laikraštis. „Sekmadienio pamokslas“, – rašė kitas.
Vokietijos leidinyje „Süddeutsche Zeitung“ didžiausias komplimentas, kokį pavyko išspausti vienam apžvalgininkui, buvo toks, kad kalba „nebuvo neįdomi“.
Net pats Čekijos ministras pirmininkas prisipažino nesiklausęs, nors tvirtino, kad taip nutiko dėl techninių sunkumų.
O.Scholzo bandymo išdėstyti didžiulę viziją žlugimas iliustruoja platesnio masto jo – ir Vokietijos – nesugebėjimą užpildyti lyderystės vakuumo žemyne, kuris trokšta lyderystės po Rusijos agresijos ir kanclerio pirmtakės Angelos Merkel, daugiau nei dešimtmetį vienijusios bloką, pasitraukimo.
