R.Herzingeris rašo, kad Vokietijoje garsių Rusijos gynėjų netrūksta. Antai neseniai įtakingas krikščionis demokratas Horstas Teltschikas pareiškė, kad Vakarai smarkiai klysta kaltindami Vladimirą Putiną dėl viso blogio pasaulyje – esą dėl to Maskva nebenori bendradarbiauti.
Dar vienas garsus krikdemas Jürgenas Todenhöferis smerkia Rusijos „demonizavimą“. Galiausiai visas būrys įvairiausio plauko Vokietijos politikų surašė krūvą esė ir jų kolekciją pavadino taip: „Kodėl mums reikalinga taika ir draugystė su Rusija“.
Toks prorusiškumas Vokietijoje matomas ir tarp kairiųjų, ir tarp konservatorių – ypač kalbant apie Ukrainą. Kairuoliai dažnai teisina 2014-aisiais Rusijos įvykdytą Krymo aneksiją – taip, kaip kraštutinių dešiniųjų partija „Alternatyva Vokietijai“ (AfD).
Vokietijos nacionalistai mažesnes Rytų Europos šalis visada buvo linkę laikyti įkyruolėmis ir didžiųjų šalių geopolitinių žaidimų įkaitėmis. Šiuo atveju – Vokietijos ir Rusijos.
Žmonės, nuolat teisinantys Rusijos elgesį ir net agresiją, Vokietijoje vadinami Putinversteher – suprantančiais V.Putiną. Žinoma, yra kyšiai, šantažas, rusiška propaganda, dezinformacija – bet ne tik tai.
Dalis vokiečių tiesiog užsispyrę gerbia vadinamąją „rusišką kultūrą“ – kitaip tariant, teigia, kad autoritarinis V.Putino režimas yra autentiška Rusijos unikalumo išraiška ir priduria, esą nevalia Rusijai primetinėti vakarietiškų vertybių.
Intelektualai žavėjosi Rusija
Tai nėra nauja. Dar XIX amžiuje keli garsūs vokiečių mąstytojai kūrė mitus apie Rusijos carinę imperiją – riba tarp baimės ir susižavėjimo buvo labai plona.
Viena vertus, Rusija buvo laikoma klaikia ir grėsminga, pirmykščių instinktų vedina ir necivilizuota šalimi. Tačiau būtent toks rusų grubumas ir iracionalumas tuo pat metu esą reiškė neatskiesto dvasinio ir moralinio Rusijos tautos tyrumo išraišką.
Sovietais žavėjosi ir kraštutiniai kairieji, ir Vokietijos naciai – Josephas Goebbelsas garbino Vladimirą Leniną.
Nacius vėliau įkvėpęs istorikas ir rašytojas Arthuras Moelleris van den Bruckas XX a. pradžioje teigė, kad rusai ir vokiečiai kartu sudaro sveiką kontrastą vakarietiškam racionalizmui. Šiam autoriui Rusija ir Vokietija ideologine prasme buvo šviežios, emocingos civilizacijos.
1888-aisiais ir F.Nietzsche pavadino Rusiją „vienintele galia, šiandien savyje turinčia atsparumo ir galinčia laukti, galinčia kažką žadėti“. Šiam intelektualui Rusija reiškė „apgailėtino europietiško nervingumo“ antitezę.
Poetas Raineris Maria Rilke 1920 metais pareiškė, kad jį kaip kūrėją subrandino Rusija – esą ten jis rado savo „vidinę kilmę“.
Apie vokiečius ir rusus vienoje pusėje, o Vakarų demokratijas – kitoje, yra rašęs ir Thomas Mannas. Jis 1918 metais teigė, kad Vokietijos ir Rusijos kultūros yra atsparios imperializmui, o dėl to šias šalis neva persekioja Vakarai.
Jau po Pirmojo pasaulinio karo labai nemažai vokiečių dešiniųjų tikėjo, kad abi šalys turi vieningai kovoti prieš Vakarus. Sovietais žavėjosi ir kraštutiniai kairieji, ir naciai – Josephas Goebbelsas garbino Vladimirą Leniną.
Adolfas Hitleris siaubingai nekentė visų slavų, bet tai naciams nesutrukdė 1939 metais pasirašyti Molotovo-Ribbentropo paktą.
Nuolatinis socialdemokratų flirtas
Svajonės dėl vokiečių ir rusų (ar sovietų) bendradarbiavimo atsveriant Vakarų pranašumą neblėso ir jau po Antrojo pasaulinio karo. Tokios idėjos buvo gyvos, tarkime, Vakarų Vokietijoje veikusiam „judėjimui už taiką“, kuris protestavo prieš NATO branduolinių ginklų dislokavimą šalyje.
Net pasibaigus Šaltajam karui Rusija Vokietijoje daug kam patraukli. Pavyzdžiui, čia plačiai manoma, kad ne vakarietiškos demokratijos patrauklumas ir klestėjimas, o Michailas Gorbačiovas labiausiai vertas padėkos už Vokietijos suvienijimą.
„Tiesą sakant, net kyla klausimas, ar paskiros šalies visuomenės dalys priima Vokietijos integraciją į Vakarus“, – rašo R.Herzingeris.
Jo teigimu, prorusiškos istorinės tendencijos neretai atsispindi nė neslepiamuose antiamerikietiškuose nusistatymuose. Jie šiandien gajūs ne tik radikalių, bet ir centristinių politinių jėgų stovyklose.
Harmoningų santykių su Kremliumi Vokietijos socdemai trokšta net matydami, kokį neoimperialistinį mafijos režimą sukūrė V.Putinas.
Šaltojo karo metu antiamerikietiškumas pasireikšdavo kultūriniu bjaurėjimusi „paviršutiniškomis“, „besielėmis“ Jungtinėmis Valstijomis, kur garbinamas tik doleris ir vartojimas. Gi Rusija – kultūringa tauta, kuriai įdomesni poetai, menininkai ir intelektualai.
Vokietijoje dalis politikos veteranų puikiai atsimena ir šlovina atšilimo santykiuose su SSRS laikotarpį, o tai padeda stiprinti įsitikinimą, esą Rusija neva yra taiką mylinti galia, be kurios neįmanoma apsieiti siekiant stabilumo Europoje.
Čia ypač pasižymi Socialdemokratų partija, kuriai partnerystė su Maskva yra kone religinis įsitikinimas. Harmoningų santykių su Kremliumi Vokietijos socdemai trokšta net matydami, kokį neoimperialistinį mafijos režimą sukūrė V.Putinas.
Užsienio reikalų ministras Heiko Maasas bando elgtis kitaip ir pasisako už „naują Rytų politiką“, kurios pagrindu būtų ginami ne Rusijos, o Vokietijos partnerių Rytų Europoje interesai.
Tačiau daug bendraminčių Socialdemokratų partijoje H.Maasas neturi. Skirtingai nei buvęs kancleris Gerhardas Schroederis, kurį į savąsias tarybas yra pakvietusios kelios stambios Rusijos valstybinės kompanijos.
Po fakto laimės Šaltąjį karą?
Dabartinės Vokietijos vyriausybės politika Rusijos atžvilgiu yra dvilypė. Kanclerės Angerlos Merkel dėka ES vieningai taiko sankcijas Rusijai už agresiją Ukrainoje.
Vis dėlto tuo pat metu Berlynas nuosekliai tvirtina, kad jam be galo svarbus dialogas su Kremliumi ir kad tokie veiksmai kaip ginklų siuntimas Kijevui būtų visiškai nepriimtini. Be to, A.Merkel toliau remia dujotiekio „Nord Stream 2“ projektą – esą negalima visiškai „išstumti“ Rusijos iš Europos.
Vienas didžiausių tokios situacijos paradoksų – tai, kad V.Putinui daugiausia simpatijų jaučia buvusi Rytų Vokietija, daug dešimtmečių kentėjusi po totalitarizmo padu.
R.Herzingeris tai aiškina kaip Stokholmo sindromo išdavą – kuo labiau nusiviliama kapitalizmui, tuo gražesnė atrodo praeities diktatūra.
P.Altmaieris: „Niekas neturėtų klupdyti Rusijos ekonomine prasme. Vokietija suinteresuota, kad Rusijai gerai sektųsi.“
Visa tai reiškia, kad, nors Berlynas taiko sankcijas Maskvai, prorusiškos nuotaikos Vokietijoje stiprėja. Stambusis verslas ir bankai daro viską, kad sankcijų poveikis būtų minimalus.
Pavyzdžiui, kai prie Maskvos buvo atidaryta nauja „Daimler“ automobilių gamykla, šalia V.Putino stovėjo Vokietijos ekonomikos ministras Peteris Altmaieris. Negana to, jis pareiškė: „Niekas neturėtų klupdyti Rusijos ekonomine prasme. Vokietija suinteresuota, kad Rusijai gerai sektųsi.“
„Daimler“ vadovas Dieteris Zetsche džiugiai pridūrė: „Mes tikime Rusija!“
Vyriausybė laikosi įsikibusi „Nord Stream 2“ projekto, nors žinomas Vokietijos ekonominių tyrimų institutas yra paskelbęs, kad jis neatsipirks, ir nors Maskva niekada neslėpė noro eliminuoti iš dujų tranzito į Vakarų Europą schemos.
„Vokietija pati renkasi nesutarimus su Lenkija ir Baltijos šalimis, kurios tiesiogiai jaučia V.Putino neoimperinių ambicijų grėsmę. Tai rodo, kad Vokietijai racionalūs skaičiavimai ne visada svarbiausi santykiuose su Rusija.
Taip, ekonominiai, politiniai ir socialiniai ryšiai su JAV vis dar per geri, kad Vokietija nudreifuotų tolyn. Bet neįmanoma garantuoti, kad ateityje taip neatsitiks“, – rašo R.Herzingeris.
Jis spėja, kad situacija pernelyg nepasikeis, jei kita kanclere taps A.Merkel įpėdinė Annegret Kramp-Karrenbauer – ji nuolat pabrėžia transatlantinių ryšių svarbą ir naudą.
Vis dėlto V.Putino lobistai greičiausiai didins spaudimą, o jei ES ims byrėti, įmanomas net nacionalistinių Vokietijos demonų sugrįžimas.
Padėties tikrai negerina JAV prezidento Donaldo Trumpo administracija, kuri į partnerius Europoje žvelgia išties agresyviai. Be to, D.Trumpas, regis, trokšta sutarti su V.Putinu.
„Mintis, kad Trumpo Vašingtonas gali pasiekti strateginį susitarimą su Maskva visa tai tik stebint europiečiams, tik stiprina impulsą tarpusavio supratimo su Rusija ieškoti anksčiau nei kitos šalys.
Galima svarstyti, ar visa tai nereikš Maskvos pergalės Šaltajame kare po fakto – Rusija sutvirtintų įtaką Rytuose, neutralizuotų Vakarų ryžtą ir susilpnintų transatlantinius ryšius. Toks scenarijus nėra neįsivaizduojamas“, – mano apžvalgininkas.
