Automobilis, kuriuo 44 metų P.Šeremetas buvo ką tik išvažiavęs vesti laidos į radijo stotį „Radio Vesti“, buvo susprogdintas Kijevo centre.
Ukrainos teisėsauga neabejoja, kad tai buvo žmogžudystė – mašinoje suveikė ten padėtas sprogstamasis užtaisas.
Be to, P.Šeremeto nužudymo priežastis greičiausiai buvo jo profesinė veikla – kaip skelbia „Novaja gazeta“, tiek jis, tiek „Ukrainska pravda“ vadovė ir jo gyvenimo partnerė Olena Prytulia, kuriai ir priklausė susprogdintas automobilis, pastaruoju metu skundėsi, kad kažkas juos nuolat seka.
Ar taikytasi į žurnalisto partnerę?
Tačiau kas? Nors kolegos žūties priblokšti Ukrainos ir viso regiono žurnalistai ragina kol kas susilaikyti nuo spekuliacijų, versijų ne viena ir jų vis daugėja.
Ukrainos vidaus reikalų ministro patarėjas Zorianas Škiriakas jau paskelbė negalinti atmesti „Rusijos pėdsako“, o velionis žurnalistas iš tiesų negailėjo kritikos Vladimiro Putino režimui.
Kalbama, kad Pavelo Šeremeto ypač nekentė buvusio Ukrainos prezidento Viktoro Janukovyčiaus administracijos vadovas Viktoras Medvedčukas.
„Žinote, visa tai sutampa su pastarųjų dienų įvykiais Ukrainoje – fronte vis dažniau, beveik kasdien puola Rusijos teroristai. Todėl gali būti, kad nusikaltimą įvykdė Rusijos specialiosios tarnybos“, – pareiškė Z.Škiriakas.
Kai P.Šeremetas 2014 metų vasarą pasitraukė iš Rusijos televizijos 1-ojo kanalo, jis paaiškino, kad Kremlius buvo užvertęs jo redaktorius skundais „apie tą rusofobą Šeremetą“.
Kalbama, kad jo ypač nekentė buvusio Ukrainos prezidento Viktoro Janukovyčiaus administracijos vadovas Viktoras Medvedčukas, kuris Kijeve dabar vadovauja prorusiškam judėjimui „Ukrainos pasirinkimas“ ir garsiai giriasi savo draugiškais santykiais su V.Putinu.
Be to, kalbama, kad galbūt taikytasi visai ne į P.Šeremetą, o į jo partnerę O.Prytulią. Juk būtent jai priklausė automobilis, kuris buvo susprogdintas. Aišku, galbūt tikėtasi eliminuoti abu juos.
Identiška egzekucija Katare
„Tikrai galėjo pasidarbuoti Rusijos specialiosios tarnybos. Juk Ukrainoje Pavelas buvo labai gerbiamas, o Rusijoje jo nekentė visas Kremlius. Be to, savo karjeros pradžioje jo pažiūros buvo kitokios – labiau prorusiškos. Bet vėliau jis visiškai pasikeitė ir pradėjo labai aršiai kritikuoti Kremlių. Rusai negali to pakęsti“, – 15min aiškino F.Viačorka.
„Aliaksandras Lukašenka? Na, neapykantos tikrai buvo, bet ji buvo labiau asmeninė. Aišku, Baltarusijos prezidentas dėl šio nužudymo nesidžiaugs, bet ir tikrai neliūdės“, – pridūrė baltarusis žurnalistas.
Ir nors automobilių sprogdinimas nėra laikomas Rusijos agentų stiliumi, mažiausiai vieną tokią žmogžudystę tarnybos Maskvoje galimai jau yra įvykdžiusios – bent jau tuo iki šiol įsitikinęs Kataras.
2004 metais Kataro sostinėje Dohoje buvo susprogdintas automobilis, kuriuo važiavo Zelimchanas Jandarbijevas – buvęs Čečėnijos prezidentas.
2004 metais Kataro sostinėje Dohoje buvo susprogdintas automobilis, kuriuo važiavo Zelimchanas Jandarbijevas – buvęs Čečėnijos prezidentas. Jis žuvo.
Įtarimas iškart krito ant Rusijos užsienio žvalgybos tarnybos (SVR) ir Vyriausiosios žvalgybos valdybos (GRU), o Kataro teisėsauga po savaitės sulaikė tris rusus tiesiog Rusijos ambasadoje. Visi jie buvo GRU agentai.
„P.Šeremetas daug rašė apie Rusijos karius Rytų Ukrainoje ir buvo rakštis Kremliui. Aišku, daug kas jo nemėgo tiesiog dėl charakterio, nes Pavelas buvo labai reiklus. Jis buvo tikras žurnalistas“, – teigė F.Viačorka.
Patikima žiniasklaidos priemonė
Kita vertus, priešų P.Šeremetas tikrai turėjo ne tik Rusijoje ir Baltarusijoje, bet ir Ukrainoje. Visų pirma, jis rašė tinklalapiui „Ukrainska pravda“, kuris tarp šalies žurnalistų laikoma bene patikimiausia ir profesionaliausia žiniasklaidos priemone.
„Šis portalas yra vienas geriausių nepriklausomos Ukrainos žiniasklaidos pavyzdžių. Jame reguliariai skelbiami skaudžiai valdininkams smogiantys žurnalistiniai tyrimai“, – pastebėjo įtakingo britų savaitraščio „The Economist“ biuro Maskvoje žurnalistas Noah Sneideris.
„Ukrainska pravda“ yra geriausia nepriklausoma medija Ukrainoje, kuri savo tyrimais apie korupciją yra pakedenusi daug plunksnų“, – pridūrė „Financial Times“ korespondentas Maskvoje Maxas Seddonas.
Kritikuoti Ukrainos valdžią ir jos institucijas P.Šeremetas toli gražu nevengė. Pavyzdžiui, šįmet vasarį jis rašė apie „vaikštančius numirėlius Ukrainos politikoje“, vėliau domėjosi korupcija šalies kariuomenėje.
Nuo P.Šeremeto kliuvo visiems. Birželį jis viešai kvotė Ukrainos prezidentą Petro Porošenką dėl Panama Papers dokumentų, rodančių, kad jis turi tris ofšorines įmones, kuriomis galima pasinaudoti siekiant išvengti mokesčių.
Žurnalistui kilo klausimų ir dėl V.Janukovyčiaus Regionų partijos „juodosios buhalterijos“ – gegužės pabaigoje pranešta, kad ši partija, po Maidano pasitraukusi į politikos paraštes, kyšiams išleido per 2 mlrd. JAV dolerių.
„P.Šeremetas buvo unikalus žurnalistas, nes jo rašiniai erzino pareigūnus visose trijose buvusios Sovietų Sąjungos stuburo respublikose – Rusijoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje“, – „Twitter“ rašė naujienų agentūros AP korespondentė Natalija Vasiljeva.
Rašė apie batalioną „Azov“
O praėjusį sekmadienį savo skiltyje „Ukrainska pravda“ žurnalistas kaip tik svarstė apie prieštaringai vertinamo ukrainiečių savanorių bataliono „Azov“ veiklą.
Šįmet vasarį Pavelas Šeremetas rašė apie „vaikštančius numirėlius Ukrainos politikoje“, vėliau domėjosi korupcija šalies kariuomenėje.
Tiesa, publikacijoje bataliono vadas Andrijus Bileckis užtariamas, tačiau stebimasi, „iš kur atsiranda keisti vyrai kamufliažinėmis uniformomis, kurie blokuoja su korupcija kovojančių prokurorų darbą“.
Lemtingo trečiadienio rytą P.Šeremetas kaip tik turėjo vykti į „Azov“ savanorių ir angliakasių mitingą Kijevo centre.
Kita vertus, bataliono spaudos tarnyba po žinios apie žurnalisto žūtį pareiškė užuojautą velionio artimiesiems: „Pavelas nebijojo apie mus rašyti. Praradome vieną iš retų draugų Ukrainos žiniasklaidoje. Jis niekada nevengė tiesos.“
„P.Šeremetas tikrai turėjo daug priešų, – 15min teigė šių metų sausį šiam žurnalistui interviu davęs politologas, „Freedom House“ Vilniaus biuro vadovas Vytis Jurkonis. – Jis rašė nepatogiomis temomis, jis nepataikavo nė vienai grupei.
Kai nenuolaidžiauji, kai nebandai įtikti kokiai nors auditorijai, nepatenkintų asmenų atsiranda ne vienas ir ne du, ypač turint omenyje informacinio karo kontekstą. Raudonų linijų yra labai daug, kartais jos yra punktyrinės.“
„Tai yra didžiulė netektis žurnalistams visame regione. Pavelas tikrai nepaisė visų tų raudonų linijų ir dirbo puikiai“, – pridūrė V.Jurkonis.
G.Gongadzės nužudymo užsakovai nenustatyti
Ukrainos valdžia trečiadienį tikino, kad ištirti P.Šeremeto nužudymą ir nustatyti kaltuosius Kijevui bus „garbės reikalas“. To paties tikisi ir šalies žurnalistai.
Bet jie taip pat primena susidorojimą su žurnalistu Georgijumi Gongadze 2000-aisiais. Vienas to paties tinklalapio „Ukrainska pravda“, kuriam rašė ir P.Šeremetas, įkūrėjų tų metų rugsėjį dingo Kijeve, o lapkritį miške prie miesto buvo rastas jo lavonas be galvos.
Nors trys buvę Vidaus reikalų ministerijos pareigūnai 2008-aisiais buvo pripažinti kaltais dėl G.Gongadzės nužudymo, nusikaltimo užsakovai iki šiol – praėjus 14 metų – nenustatyti, nors tyrimo gijos buvo atvedusios net iki tuomečio šalies prezidento Leonido Kučmos.
„Ukrainos vyriausybė niekada visiškai neišnarpliojo G.Gongadzės nužudymo. Teisėsaugos darbas tiriant susidorojimą su P.Šeremetu parodys, ar tikrai šalis pasikeitė po Maidano“, – įspėjo apie Rytų Europą JAV savaitraščiui „The New Yorker“ rašantis Joshua Yaffa.
Beje, abu nužudyti žurnalistai – ir G.Gongadzė, ir P.Šeremetas – buvo užmezgę romantinius santykius su „Ukrainska pravda“ įkūrėja E.Prytulia. 2000 metais verslininkė paskutinė matė gyvą G.Gongadzę.
