Dokumentai rodo, kad nemažai Vakarų lyderių 1990–1991 metais svarstė oficialiai atmesti galimybę Vidurio ir Rytų Europos šalims kada nors prisijungti prie NATO.
Be to, apie Aljansą anuomet kalbėta ne tik derybų dėl Vokietijos suvienijimo 1990-aisiais kontekste – kitaip tariant, nustatant komunistinės Rytų Vokietijos statusą ateityje. Galiausiai aiškėja, kad sovietų, vėliau – rusų skundai dėl juos esą apgavusių vakariečių buvo perduodami aukščiausiu lygiu.
George'o Washingtono universiteto ekspertai pastebi, kad dokumentų turinys liudija, jog buvęs JAV centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) direktorius Robertas Gatesas esą neklydo kritikuodamas „NATO plėtrą į Rytus dešimtajame dešimtmetyje, nors Gorbačiovui ir kitiems buvo leidžiama manyti, jog plėtros nebus“.
Sakė neartėsiantys SSRS sienų link
Tuometis JAV prezidentas George'as H.W.Bushas per susitikimą Maltoje 1989 metų gruodį SSRS vadovą M.Gorbačiovą buvo patikinęs, esą Vašingtonas nepasinaudos revoliucijomis Rytų Europoje, kad pakenktų sovietų interesams.
H.D.Genscheris: „NATO turėtų atmesti galimybę plėsti savo teritoriją į Rytus, t. y. sovietų sienos link.“
Tačiau nei G.H.W.Bushas, nei M.Gorbačiovas, nei, tiesą sakant, Vakarų Vokietijos (VFR) kancleris Helmutas Kohlis nesitikėjo, kad Rytų Vokietija taip greitai subyrės ir kad taip žaibiškai įsibėgės Vokietijos (VDR) suvienijimo procesas.
Pirmosios konkrečios kalbos apie NATO iš vakariečių lūpų pasigirdo 1990-ųjų sausio 31 dieną. Tada VFR užsienio reikalų ministras Hansas-Dietrichas Genscheris, sakydamas kalbą apie Vokietijos suvienijimą Bavarijoje, pareiškė, kad pokyčiai Rytų Europoje neturi privesti prie sovietų saugumo interesų pažeidimų.
JAV ambasados Bonoje dokumente rašoma, kad H.D.Genscheris tada pasakė, jog „NATO turėtų atmesti galimybę plėsti savo teritoriją į Rytus, t. y. sovietų sienos link“. Be to, VFR diplomatijos vadovas esą pasiūlė neplėsti NATO karinių struktūrų į Rytų Vokietiją net suvienytoje šalyje – Aljanso narėje.
Idėja dėl specialaus statuso buvusiai VDR teritorijai įrašyta ir į Vokietijos suvienijimo sutartį, kuri buvo pasirašyta 1990 metų rugsėjo 12 dieną.
Minties apie nesiartinimą „sovietų sienų link“ sutartyse nėra, bet tokie patikinimai skamba daugybės sovietų pareigūnų ir Vakarų lyderių – H.D.Genscherio, J.Bakerio, G.H.W.Busho, Francois Mitterand'o, Margaret Thatcher – pokalbių nuorašuose. Vakariečiai Maskvai taip pat teigė, kad SSRS bus įtraukta į naujas Europos saugumo struktūras.
Pasisakė prieš NATO plėtrą
Itin svarbus buvo M.Gorbačiovo ir H.Kohlio susitikimas Maskvoje 1990 metų vasario 10-ąją. VFR vadovas tada užsitikrino SSRS lyderio nesipriešinimą suvienytai Vokietijai NATO sudėtyje – jei Aljansas nesiplės į Rytus.
O dar prieš šį susitikimą, pavyzdžiui, kai H.D.Genscheris pabendravo su britų užsienio reikalų sekretoriumi Douglasu Hurdu, vokietis aiškiai pasakė: „Rusai privalo turėti tam tikrų garantijų, kad jeigu Lenkijos vyriausybė vieną dieną paliktų Varšuvos sutartį, ji kitą dieną neprisijungtų prie NATO.“
JAV valstybės sekretorius J.Bakeris beveik tokią pat formuluotę pakartojo per susitikimą su sovietų užsienio reikalų ministru Eduardu Ševardnadze ir su pačiu M.Gorbačiovu – 1990 metų vasario 9-ąją frazę „nė colio į Rytus“ amerikietis pakartojo tris kartus.
J.Bakeris sutiko su M.Gorbačiovo pareiškimu, kad „NATO plėtra yra nepriimtina“, ir patikino, jog „nei prezidentas, nei aš nesiekiame išgauti vienašalės naudos iš vykstančių procesų“.
„Amerikiečiai supranta, kad ne tik Sovietų Sąjungai, bet ir kitoms Europos šalims yra svarbu turėti garantijas, kad jei JAV NATO rėmuose išliks Vokietijoje, dabartinės karinės struktūros nė colio nepasistūmės rytine kryptimi“, – teigė J.Bakeris.
M.Gorbačiovui atsakius, kad „NATO zonos išplėtimas yra nepriimtinas“, J.Bakeris dar kartą patikino: „Mes su tuo sutinkame.“ Tuo pat metu CŽV vadovas R.Gatesas apie tokią pat formulę kalbėjosi su KGB vadovu Vladimiru Kriučkovu.
Diskusijoms tęsiantis, sovietai spaudė Vakarus Europoje sukurti bendrą saugumo struktūrą, paremtą Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos modeliu. Vakarų derybininkai neprieštaravo, bet pabrėžė norintys išlaikyti NATO.
Vis dėlto 1991-ųjų kovą, praėjus pusmečiui po Vokietijos suvienijimo, britų premjeras Johnas Majoras ir toliau tikino, kad Aljansas „nekeliauja“ į Rytus, kad jis „pats nemato aplinkybių dabar ir ateityje, kuriomis Rytų Europos šalys taptų NATO narėmis“.
O ir tuometis NATO generalinis sekretorius Manfredas Wörneris sovietų delegaciją patikino, kad 13 iš 16 Aljanso narių pasisako prieš bloko plėtrą – kaip ir pats M.Wörneris.
Su išslaptintais dokumentais galima susipažinti čia.
V.Putinas keršija?
Tiesa, svarbu pažymėti, kad tokios žodinės garantijos nevirto konkrečiais susitarimais, nes Sovietų Sąjunga buvo kone bankrutavusi – šiai komunistinei imperijai reikėjo finansinės pagalbos, kurią Maskvai mainais į nesipriešinimą Vokietijos suvienijimui siūlė pastaroji šalis.
L.Beršidskis: „Vėliau, kai Sovietų Sąjunga subyrėjo, o Rytų Europos šalys panoro, kad jas saugotų Šaltojo karo laimėtojai, nebebuvo jokios prasmės neįleisti jų į NATO.“
Sovietai, kaip „Bloomberg“ rašo Leonidas Beršidskis, tuo metu tiesiog negalėjo nieko reikalauti iš Vakarų – tik blefuoti. Būtent todėl ir M.Gorbačiovas esą vėliau nuosekliai aiškino, kad Vakarai įvykdė savo pažadus.
Skirtingai nei atsargūs vokiečiai, Vašingtonas su sovietais kalbėjosi kaip laimėtojas su nugalėtu varžovu – amerikiečiams pernelyg nerūpėjo neįpareigojantys susitarimai ir garantijos M.Gorbačiovui bei E.Ševardnadzei.
„Tad vėliau, kai Sovietų Sąjunga subyrėjo, o Rytų Europos šalys panoro, kad jas saugotų Šaltojo karo laimėtojai, nebebuvo jokios prasmės neįleisti jų į NATO“, – pastebi L.Beršidskis.
Ir pereina prie dabartinio Rusijos prezidento Vladimiro Putino stiliaus bei pasaulėžiūros – esą jis akivaizdžiai yra išanalizavęs 1990–1991 metų sovietų diplomatinius dokumentus ir dabar nori su Vakarais derėtis taip, kaip vakariečiai prieš ketvirtį amžiaus derėjosi su Kremliumi.
„O tai jam reiškia apgaudinėjimą, bereikšmių garantijų dėl nepuolimo siūlymą, Rusijos karinių veiksmų Ukrainoje neigimą. Susierzinę Vakarų derybininkai mano, kad su Putinu derėtis neįmanoma, nes jis neturi omenyje to, ką sako, ir nesako, ko nori. Bet jis taip negalvoja – jis mano, kad kalba kaip laimėtojas“, – svarsto L.Beršidskis.
Analitiko teigimu, V.Putinas esą yra įsitikinęs, kad Vakarai reaguoja tik į galią ir jos projektavimą. Esą jis mano su Vakarais žaidžiantis tokį pat žaidimą, kokį su M.Gorbačiovu ir E.Ševardnadze žaidė J.Bakeris ir G.H.W.Bushas.
