„Eikite į dešinę, kalės“, – įsako vyrams vienas iš kareivių.
Šie vaizdo įrašai, kuriuos kovo 4 d. nufilmavo netoliese esančiame name įrengta apsaugos kamera ir liudininkas ir kuriuos gavo laikraštis „The New York Times“, yra kol kas aiškiausias įrodymas, kad vyrai buvo Rusijos karių nelaisvėje likus kelioms minutėms iki egzekucijos.
„Įkaitai guli ten, prie tvoros“, – sako asmuo, filmavęs vieną iš vaizdo įrašų.
Jis skaičiuoja: „Vienas, du, trys, tikrai, keturi, penki, šeši...“.
Iš viso įraše užfiksuoti devyni žmonės. Vyrai pargriaunami ant žemės, tarp jų – vienas, vilkintis išskirtinį ryškiai mėlyną megztinį su gobtuvu. Vaizdo įrašas baigiasi.
Tačiau aštuoni liudininkai „The New York Times“ papasakojo, kas vyko toliau. Kareiviai nuvedė vyrus už netoliese esančio biurų pastato, kurį rusai užėmė ir pavertė laikina baze. Pasigirdo šūviai. Belaisviai negrįžo.
Po dienos, kovo 5-ąją, dronu nufilmuotas vaizdo įrašas, kurį taip pat gavo „The New York Times“, yra pirmasis vaizdinis įrodymas, patvirtinantis liudininkų pasakojimus.
Jame matyti, kaip prie biurų pastato Jablunskos gatvėje ant žemės guli negyvi kūnai, o šalia jų sargyboje stovi du rusų kareiviai. Tarp kūnų matėsi ryškiai mėlynas blyksnis – belaisvis su mėlynu megztiniu.
Kieme gulinčių sušaudytų vyrų, dalies kurių rankos buvo surištos, nuotrauka buvo tarp daugybės vaizdų, kurie balandžio pradžioje, Rusijos pajėgoms pasitraukus iš Bučos, sulaukė pasaulio dėmesio.
Aukščiausi Rusijos vadovai ne kartą neigė, kad Bučoje buvo įvykdyta nusikaltimų, o nuotraukas vadino „provokacija ir klastote“.
Tačiau kelias savaites trukęs „The New York Times“ tyrimas pateikia naujų įrodymų – įskaitant tris vaizdo įrašus – kad rusų desantininkai apsupo ir tyčia nužudė kieme nufotografuotus vyrus, o tai šias pajėgas tiesiogiai įtraukia į tikėtiną karo nusikaltimą.
Rusijos užsienio reikalų ir gynybos ministerijos neatsakė į prašymus pakomentuoti „The New York Times“ išvadas.
Siekdamas išsiaiškinti, kas nutiko šiems vyrams, „The New York Times“ žurnalistai kelias savaites praleido Bučoje, imdami interviu iš išgyvenusių žmonių, liudininkų, policijos ir kariuomenės pareigūnų.
Žurnalistai surinko anksčiau neskelbtus vaizdo įrašus iš egzekucijos dienos – tai vieninteliai iki šiol surinkti įrodymai, leidžiantys atsekti paskutines aukų minutes.
„The New York Times“ ieškojo pranešimų apie dingusius asmenis socialiniuose tinkluose, kalbėjosi su aukų šeimų nariais ir pirmą kartą nustatė visus sušaudytus žmones bei priežastis, dėl kurių dauguma jų tapo taikiniais.
Jie buvo vyrai ir tėvai, maisto prekių parduotuvių ir gamyklų darbininkai, prieš karą gyvenę įprastą civilinį gyvenimą.
Tačiau dėl apribojimų vyrams išvykti iš šalies ir dėl pasiryžimo ginti savo bendruomenes dauguma vyrų kelios dienos prieš nužudymą prisijungė prie įvairių gynybos pajėgų. Beveik visi jie gyveno netoli nuo kiemo, kuriame vėliau buvo rasti jų kūnai.
Sugrįžo į Bučą
Pirmą kartą rusų kariai į Bučą įžengė vasario pabaigoje, praėjus kelioms dienoms nuo karo pradžios, kai veržėsi Kyjivo link. Ukrainiečių pajėgos laukė jų pasirengusios. Jos iš pasalų nukovė kolonos priekyje buvusius rusų desantininkus.
Ukrainos paskelbti pranešimai apie mirtį ir interviu su rusų belaisviais rodo, kad nuostolių patyrė mažiausiai du desantininkų daliniai – 104-asis ir 234-asis oro desantininkų pulkai.
Rusai pasitraukė ir persigrupavo, o kovo 3 d. sugrįžo ir nužygiavo iki Jablunskos gatvės.
I.Skyba: nukritau ir apsimečiau miręs. Aš nejudėjau ir stengiausi nekvėpuoti, nes lauke buvo šalta ir kvėpuojant iš burnos ėjo garas.
„The New York Times“ gautoje saugumo kamerų medžiagoje matyti, kad kariai, kaip ir tie, kurie buvo užklupti vasario pabaigoje, buvo desantininkai. Vaizdo įraše matyti, kad jie vairuoja transporto priemones – tokias kaip BMD-2, BMD-3 ir BMD-4 – kurias, pasak Tarptautinio strateginių studijų instituto ir Karališkojo jungtinių tarnybų instituto ekspertų, naudoja beveik vien tik Rusijos oro desanto pajėgos.
Desantininkai patruliavo vietovėje, atliko kratas namuose ir apsistojo Jablunskos gatvėje, keturių aukštų biurų pastate, kurį rusai pavertė baze ir lauko ligonine.
Maždaug už 300 metrų nuo šios bazės, toje pačioje gatvėje, 43 metų statybininkas Ivanas Skyba ir dar penki vyrai prižiūrėjo laikiną kontrolės postą, kai rusai grįžo. Jie turėjo po granatą, neperšaunamas liemenes ir šautuvą, pasakojo I.Skyba „The New York Times“.
Įspėti, kad rusai grįžo į Bučą ir juda jų kryptimi, vyrai pasislėpė šalia kontrolės posto esančiame name kartu su namo šeimininku, 53 metų Valeru Kotenka, kuris kovotojams nešė arbatos ir kavos, sakė I.Skyba.
Vėliau prie jų prisijungė dar du vyrai – Andrijus Dvornikovas ir Denisas Rudenka, vyras, vaizdo įraše vilkintis mėlyną megztinį. Kol devyni vyrai slėpėsi, jie rašė trumpąsias žinutes ir skambino artimiesiems. D.Rudenka parašė žinutę savo geriausiam draugui, sakydamas, kad jie įstrigo.
„Neskambink. Paskambinsiu vėliau“, – rašė jis.
Vyrai ten slėpėsi per naktį. Kovo 4 d. rytą jie suprato, kad pabėgti neįmanoma.
„Esame apsupti, – rašė D.Rudenka savo draugui. – Kol kas mes slepiamės. Jie šaudo iš šarvuočių ir didelio kalibro ginklų.“
Siuntų išvežiotojas A.Dvornikovas paskambino savo žmonai Julijai Trubai 10.20 val., apie tai ji vėliau pasakojo „The New York Times“.
„Mes negalime išeiti. Paskambinsiu vėliau“, – sakė jis, o paskui liepė jai ištrinti visas žinutes ir ruoštis evakuacijai. „Aš tave myliu“, – pridėjo vyras.
Maždaug po valandos kratas atliekantys Rusijos kariai rado vyrus ir, grasindami ginklu, privertė visus devynis, įskaitant namo šeimininką, išeiti iš pastato. Kareiviai apieškojo vyrus, ieškodami tatuiruočių, kurios galėtų rodyti priklausomybę kariuomenei, ir privertė kai kuriuos iš jų nusivilkti žiemines striukes bei nusiauti batus. Tada jie palydėjo juos iki Rusijos bazės, esančios Jablunskos gatvėje 144.
Tai, kas vyko toliau, „The New York Times“ žurnalistams papasakojo I.Skyba ir septyni civiliai liudininkai, kuriuos Rusijos pajėgos taip pat surinko iš kaimyninių namų ir laikė atskiroje grupėje už kelių metrų nuo suimtų kovotojų.
Liudininkai teigė matę belaisvių grupę automobilių stovėjimo aikštelėje priešais Rusijos bazę su ant galvų užtrauktais marškiniais. Priešais biurų pastatą gyvenantis 57 metų Jura Ražikas sakė, kad kai kurių jų rankos buvo surištos.
Rusijos kariai privertė juos atsiklaupti ir beveik iš karto nušovė vieną iš vyrų, 28 metų Vitalijų Karpenką, pasakojo J.Skyba. I.Ražikas sakė, kad jis taip pat matė, kaip buvo šaudoma.
Pasak jo, I.Skyba ir kitas suimtasis Andrijus Verbovijus buvo nuvesti į pastato vidų, kur jie buvo apklausiami ir mušami, kol A.Verbovijus buvo nušautas. Kareiviai nuvedė I.Skybą atgal į automobilių stovėjimo aikštelę, kur tebebuvo laikomi kiti kontrolės posto sargybiniai.
Vienu metu vienas iš kontrolės posto sargybinių prisipažino rusams, kad jie yra kovotojai, sakė I.Skyba, ir galiausiai tas vyras buvo paleistas. Pasak vietos kariuomenės atstovo ir tyrėjų, dabar dėl jo vyksta Ukrainos valdžios institucijų tyrimas. Vyriausybės dokumente, kurį matė „The New York Times“, nurodoma, kad tyrimas vykdomas dėl „valstybės išdavystės“.
Kariai svarstė, ką daryti su likusiais vyrais.
„Atsikratykite jų, bet ne čia, kad jų kūnai nesimėtytų“, – pasak I.Skybos, liepė vienas iš jų.
Egzekucija kieme
Du rusų kareiviai nusivedė I.Skybą ir likusius belaisvius į pastato kiemą, kur jau gulėjo kito negyvo vyro kūnas. „The New York Times“ nustatė, kad tas vyras yra 37 metų Andrijus Matvijčiukas, dar vienas kovotojas, dingęs be žinios dieną anksčiau. Remiantis mirties liudijimu, jis buvo nušautas į galvą.
J.Ražikas ir kiti liudininkai, laikomi prie biuro pastato, matė, kaip kareiviai nuvedė belaisvius atokiau. Tada pasigirdo šūviai.
„Į mane šovė ir aš nukritau. Kulka pataikė man į šoną“, – pasakojo I.Skyba.
Nuotraukose, kuriomis jis pasidalijo, matyti žaizda kairėje pilvo pusėje. Jo sužeidimą gydęs Bučos gydytojas ir „The New York Times“ peržiūrėta medicininė ataskaita patvirtino, kad jis buvo sužeistas.
„Nukritau ir apsimečiau miręs, – pasakojo vyras. – Aš nejudėjau ir stengiausi nekvėpuoti, nes lauke buvo šalta ir kvėpuojant iš burnos ėjo garas.“
I.Skyba gulėjo, kai kareiviai paleido dar vieną salvę į sužeistus vyrus, kurie vis dar judėjo. Jis laukė apie 15 minučių, kol nebegirdėjo kareivių balsų. Tada pabėgo.
S.Rappas: tai yra toks incidentas, kuris gali tapti rimta karo nusikaltimų baudžiamojo persekiojimo byla.
Tetjana Chmut, kurios sodas ribojasi su Jablunskosgatvės 144 namo kiemu, buvo tarp sulaikytų gyventojų, kuriuos vėliau rusai paleido kartu su jos šeima.
Kovo 4 d., kai T.Chmut išbėgo iš savo namų ir pasislėpė kaimynų rūsyje, ji pamatė kieme gulinčius kūnus. Jos kaimynė Marina Čorna kūnus pamatė po dviejų dienų, kai išėjo iš savo rūsio po to, kai jos namus užėmę rusų kariai išvyko.
Automobilių stovėjimo aikštelėje ir pastato viduje nužudytų vyrų kūnai buvo atvežti į kiemą ir kartu su kitomis šešiomis aukomis ten gulėjo beveik mėnesį.
Karo nusikaltimo įrodymai
Po keturių savaičių, kai Rusijos pajėgos pasitraukė iš Bučos, „The New York Times“ žurnalistai apsilankė egzekucijų vietoje. Pastato siena ir laiptai buvo išvagoti kulkų skylių.
Kitoje kiemo pusėje, už kelių metrų nuo kūnų gulėjimo vietos, mėtėsi iššautos šovinių tūtelės, naudojamos sovietų gamybos PK serijos kulkosvaidžiuose ir Dragunovo snaiperių šautuvuose, kuriuos paprastai naudojo Rusijos kariai.
„The New York Times“ žurnalistaipastato viduje taip pat rado neiššautą 7,62x54R šovinį.
Kiti rusų palikti įrodymai rodo, kad pastate galėjo būti du konkretūs desantininkų daliniai. Ginklų ir šaudmenų dėžių pakavimo lapuose nurodyti padaliniai 32515 ir 74268, atitinkantys 104-ąjį ir 234-ąjį oro desantininkų pulkus. Abu daliniai patyrė didelių nuostolių per pirmąjį rusų bandymą įžengti į Bučą vasario mėnesį.
Ukrainos saugumo tarnybos tyrėjai laikraščiui „The New York Times“ taip pat pateikė iš pastato vidaus paimto antsiuvo su 104-ojo pulko emblema atvaizdą ir rusų karių sąrašą.
Ieškodamas kiekvieno kario pavardės Rusijos socialinės žiniasklaidos svetainėse ir kitose duomenų bazėse, „The New York Times“ nustatė, kad bent penki iš nurodytų karių buvo akivaizdžiai susiję su 104-uoju pulku. Kiti skelbė savo nuotraukas, kuriose laikė desantininkų vėliavas arba dėvėjo desantininkų uniformas. Kai kurie nurodė savo buvimo vietą – Pskovą, miestą, kuriame yra ir 104-ojo, ir 234-ojo pulkų štabai.
Pagrobtų kovotojų ir namų savininko Bučoje egzekucija „yra toks incidentas, kuris gali tapti rimta karo nusikaltimų baudžiamojo persekiojimo byla“, sakė buvęs Jungtinių Valstijų ambasadorius ypatingiems pavedimams karo nusikaltimų klausimais Stephenas Rappas.
Pasak jo, rusai nuginklavo ir paėmė į nelaisvę žmones, kurie pagal karo įstatymus buvo „už kovos ribų“. Pasak Jungtinių Tautų ir Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komiteto, tokie įstatymai reiškia, kad su belaisviais bet kokiomis aplinkybėmis turi būti elgiamasi humaniškai ir jie turi būti apsaugoti nuo netinkamo elgesio.
Kaltinimai gali būti pateikti ne tik vyrus nušovusiems kariams, bet ir jų vadams, jei jie žinojo apie nužudymus ir nesiėmė veiksmų, kad užkirstų kelią tokiam elgesiui arba už jį nubaustų, sakė S.Rappas.
Desperatiškos paieškos
Kovo 4 d., kai vyrai nustojo atsiliepti į skambučius ir atsakinėti į žinutes, jų broliai, žmonos, motinos ir draugai pradėjo kankinančią jų paiešką. Rusijos pajėgos patruliavo Bučos gatvėse, todėl giminaičiai ėmė naudotis internetu, prašydami informacijos socialiniuose tinkluose.
„Mano sūnėnas Denisas neatsiliepia tris dienas“, – socialiniame tinkle „Facebook“ rašė Valentina Butenko, D.Rudenkos teta. „Ar kas nors ką nors apie jį žino?“
„Padėkite surasti šį žmogų, – rašė Jelena Šyhan, įkėlusi savo vyro Vitalijaus nuotrauką. – Jo šeima labai nerimauja, bet mes neprarandame vilties.“
Tuo tarpu vyrų kūnaigulėjo kieme. Kai rusai beveik po mėnesio pasitraukė, vaizdas patraukė pasaulio dėmesį – ir šeimų, besistengiančių rasti įkalčius.
Liudmyla Nakonečnaja, A.Dvornikovo motina, pamatė nuotrauką socialiniame tinkle „Facebook“. Jos komentaras skambėjo taip: „Dieve mano! Dieve mano! Mano brangus sūnus!“
Nuotrauką pamatė ir J.Šyhan. Ji suredagavo savo prieš kelias savaites paskelbtą įrašą, įrašydama vieną eilutę: „Nustokite ieškoti. Mes jį radome.“
