Nedideliame Chukuapos miestelyje, kuriame – vos 18 tūkst. gyventojų, karstų gamyba klestėte klesti. „Reuters“ fotografas, apsilankęs šioje vietoje, įamžino miesto gyvenimą. Jose Cabezasas fotografuoja visoje šalyje, ir absoliučioje daugumoje jo nuotraukų – klaikaus smurto įrodymai. Jis sako norėjęs rasti būdą kitaip papasakoti apie Salvadorą.
„Galvojome apie šią istoriją ir norėjome, kad žmonės sužinotų, kaip smurtas veikia mūsų bendruomenę, – pasakojo fotografas. – Maždaug nuo 2009 metų labai išaugo žmogžudysčių skaičius Salvadore. Mes nuolat darėme nuotraukas iš nusikaltimų vietų, iš pavojingų taškų šalyje. Tačiau vėliau pradėjome fotografuoti istorijas, kurios nėra tiesiogiai susijusios su smurtu – istorijas, kurių nuotraukose nėra kraujo.“
Karstų gamyba Chukuapos mieste – palyginti nesenas verslas. Anksčiau tai buvo miestelis, kuriame žmonės daugiausia vertėsi žemės ūkiu – ypač gyvulininkyste ir kavos auginimu. Vos prieš kelerius metus mieste buvo trys karstų gamyklos. Dabar jų yra jau 18.
Cesaras Cruzas padeda savo tėvui vienoje iš gamyklų. Jo teigimu, šio verslo sustiprėjimas tiesiogiai susijęs su ekonomine situacija. „Tai sritis, kurioje dabar yra daugiausia darbo vietų“, – pasakojo jis „Reuters“.
Savo įmonėje jis dabar turi 16 darbuotojų, ir per savaitę į visą šalį išsiunčia apie 40 užsakymų.
Gyventojams Chukuapoje šis verslas tapo pragyvenimo šaltiniu, nors jis klesti tik dėl to, kad šalyje siaučia smurtas. Patys gyventojai mato šią liūdną ironiją.
„Jie žino, kad verslas sekasi gerai, nes šalyje – žmogžudysčių banga, – sako J.Cabezas. – Jie karstus eksportuoja ir į Hondūrą bei Gvatemalą, kuriose taip pat labai pavojinga.“
Fotografas pasakoja, kad net, atrodytų, tokia nekalta istorija kaip karstų gamyba, jam galėjo baigtis blogai. Jo motina yra kilusi iš šių vietų, tačiau jis pats čia niekada nebuvo buvęs. Tad atvyko nieko nepažinodamas – o tai šalyje, kurią drasko smurtas, gali būti ir pavojinga, ir tokioje situacijoje gali būti sunku įtikinti ką nors kalbėti.
„Buvome gatvėje ir pamatėme sunkvežimį, pilną karstų. Pradėjau fotografuoti, o sunkvežimio savininkas buvo nepatenkintas, norėjo išvengti fotoaparato. Pradėjome kalbėti, kaip aš atvykau čia rašyti istorijos apie karstų gamybą, ir jis tapo malonesnis. Palaipsniui jis mane supažindino su verslų savininkais“, – pasakojo J.Cabezas.
Jis žino, kad tai – tik laimingas atsitiktinumas. Sunkvežimio vairuotojas galėjo būti kurios nors gaujos narys, ir situacija būtų buvusi visiškai kitokia.
„Man labai pasisekė, – prisipažįsta J.Cabezas. – Tiesą sakant, man beprotiškai pasisekė.“
