Ką daryti su A.Navalno „kampanija“?
Kaip ir tikėtasi, Aleksejui Navalnui nebuvo leista dalyvauti prezidento rinkimuose. Nestebina ir tai, kad jis toliau tęs kampaniją – tarsi jo pavardė būtų kandidatų sąraše.
Vos Centrinė rinkimų komisija atsisakė užregistruoti A.Navalną kaip kandidatą, su korupcija kovojantis aktyvistas paragino sausio 28 d. surengti „rinkėjų streiką“.
B.Whitmore'o manymu, A.Navalnas greitu metu niekur nedings. Todėl šių rinkimų kampanija skirsis nuo ankstesnių, vykusių V.Putino valdymo metais. Griežtai sustyguotuose Rusijos rinkimuose rūpi ne rezultatas, kuris yra iš anksto nulemtas, o naratyvas ir šou.
V.Putino režimas rinkimuose turi elektoratui papasakoti įtikinamą istoriją. Tuo tarpu A.Navalnas, pasitelkęs charizmą, socialinius tinklus ir ištikimus sekėjus, pasiruošusius išeiti į gatves, Rusijos opozicijoje turi unikalų sugebėjimą tą šou sugadinti arba net pavogti. Todėl Kremliui kyla dilema.
G.Pavlovskis: „Navalnas meta iššūkį ir Kremliui užduoda dvigubą klausimą: „Ką su manimi darysite? Ir ką darysite su rinkimais?“
„Navalnas meta iššūkį ir Kremliui užduoda dvigubą klausimą: „Ką su manimi darysite? Ir ką darysite su rinkimais?“, – neseniai rašė politologas Glebas Pavlovskis.
Anot B.Whitmore'o, jie gali vėl suimti A.Navalną ar skirti jam namų areštą. Tačiau visa tai paverstų jį legenda. Tokie veiksmai leistų kovotojui su korupcija atsidurti dėmesio centre tuomet, kai Kremlius siekia, kad visas dėmesys būtų nukreiptas į V.Putino kampaniją.
Kremlius taip pat galėtų tiesiog bandyti ignoruoti A.Navalną ar trukdyti jam smulkmeniškomis priekabėmis. Vis dėlto net ir tai leistų jam viešpatauti kampanijoje bei tyčiotis iš dar vienų „netikrų rinkimų“.
„Trejus prezidento rinkimus iš eilės, 2004, 2008 ir 2012 m., jie stengėsi paversti kampanijas nuo politikos laisva zona, kurioje rezultatai buvo numatyti iš anksto. Dabar Navalnas stengiasi sugadinti tokį scenarijų“, – rašė G.Pavlovskis.
Ar atsiras „Sobčiak efektas“?
B.Whitmore'as rašo, kad tai, kaip Kremlius elgsis su A.Navalnu, yra susiję su tuo, kaip jis ir Ksenija Sobčiak elgsis vienas su kitu.
Tiek A.Navalnas, tiek K.Sobčiak kaip politikai iškilo per vadinamuosius „Bolotnajos protestus“ – masines demonstracijas, Maskvoje vykusias 2011-2012 m. Abu prie Rusijos opozicijos prisijungė kaip asmenys iš šalies, be to, abu turi daugybę ištikimų sekėjų socialiniuose tinkluose.
Nepaisant K.Sobčiak neigimo, jos kandidatūra laikoma Kremliaus remiama operacija, skirta praskaidrinti nuobodžius rinkimus bei neutralizuoti „Navalno faktorių“. Greičiausiai dėl šios priežasties A.Navalnas iš pradžių kritikavo K.Sobčiak vadindamas ją „liberalaus kandidato karikatūra“. Tiesa, vėliau opozicionierius sušvelnino retoriką.
Spalio 26 d. pasidalintame vaizdo įraše A.Navalnas teigė, kad K.Sobčiak „yra Rusijos pilietė, vyresnė nei 35 metų amžiaus, ir, kuri, ačiū Dievui, nėra įkalinta, todėl turi visas teises būti kandidate. Ji – suaugusi, gali pati rinktis“. Savo ruožtu K.Sobčiak ne kartą bandė užmegzti kontaktą su A.Navalnu. Ji siūlė atšaukti savo kandidatūrą tuo atveju, jei aktyvistui nebus leista dalyvauti rinkimuose.
Anot B.Whitmore'o, nesvarbu, ar jos kandidatūra iš tiesų yra Kremliaus projektas, K.Sobčiak, panašu, žaidžia savo žaidimą. O kaip buvusi realybės šou vedėja ji tikrai žino, kaip surengti šou.
Veikdami kartu, A.Navalnas ir K.Sobčiak būtų galinga jėga, galinti rimtai pakenkti Kremliaus naratyvui ir paneigti režimo teisėtumą. Tuo tarpu veikdami vienas prieš kitą, jie pateks tiesiai į Kremliaus rankas.
Ką daryti su galios praradimu?
Nepaisant K.Sobčiak ir A.Navalno potencialo, panašu, kad kovą V.Putinas užsitikrins ketvirtą kadenciją. Tačiau kas laukia tuomet? B.Whitmore'as mano, kad tada prezidentas ims pamažu prarasti galią.
„Stiprėja nuojauta, kad šie rinkimai yra ne apie ateitį, o apie pabaigą“, – Maskvos tarptautinių santykių instituto profesorius Valerijus Solovejus sakė „The Independent“. Jam antrino G.Pavlovskis, teigęs, kad režimas žengia į „paskutinę fazę“. Jo manymu, „nesvarbu, kaip žaisi, ši kompanija – perėjimas į „Rusijos po Putino“ erą“.
Iš dalies tai – paprasčiausia matematika. Šį spalį V.Putinui suėjo 65 metai, o pabaigęs dar vieną šešerių metų trukmės prezidento kadenciją jis bus 71 metų amžiaus.
Tuomet jis galėtų ignoruoti Rusijos konstituciją ir siekti trečios kadencijos iš eilės arba atlikti „rokiruotę“: vietoj savęs paskirti prezidento vietą pasaugantį patikėtinį ir po šešerių metų sugrįžti į Kremlių.
B.Whitmore'as mano, kad tai – įmanoma, tačiau nelabai tikėtina.
Kaip neseniai rašė politikos analitikė Tatjana Stanovaja, „Kremlius ne kartą siuntė signalus, kad Vladimiras Putinas po 2024-ųjų ketina palikti postą. Kita kadencija jam bus paskutinė.“
Ar įgyvendins „konstitucinę reformą“?
B.Whitmore'as rašo, kad V.Putinas visada gali pasitraukti nepasitraukdamas. Rusijos žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose netrūksta gandų, kad ruošiama „konstitucinė reforma“, paversianti V.Putiną de facto Rusijos vadovu net ir tuomet, kai jis nebeeis prezidento pareigų.
Manoma, kad tai galima padaryti įvairiomis formomis, pavyzdžiui, perduoti galią premjero biurui, įkurti Valstybės tarybą, turinčią aukščiausią galią kaip Kinijoje, arba sukurti „nacionalinio lyderio“, kitaip tariant „Rusijos ajatolos“, poziciją.
Tačiau šįkart V.Putinas yra 10 metų vyresnis. Taip pat suvokiama, kad bet koks konstitucijos pokytis, skirtas išlaikyti jį valdžioje po 2024-ųjų, tik atitolins tai, kas neišvengiama. Juk V.Putinas – mirtingas.
Vis dėlto B.Whitmore'as primena, kad tokios spekuliacijos jau girdėtos baigiantis antrajai V.Putino kadencijai: kalbėta, kad Kremlius ruošia schemą, leidžiančią jam valdžioje išlikti neribotą laiką. Tuomet įvyko „rokiruotė“ ir jo vietą užėmė Dmitrijus Medvedevas.
Tačiau šįkart V.Putinas yra 10 metų vyresnis. Taip pat suvokiama, kad bet koks konstitucijos pokytis, skirtas išlaikyti jį valdžioje po 2024-ųjų, tik atitolins tai, kas neišvengiama. Juk V.Putinas – mirtingas.
Rusijos elitas pirmą kartą verčiamas rimtai apsvarstyti gyvenimą po V.Putino prezidentavimo ir galios bei privilegijų išlaikymą šiam pasibaigus.
„Valdančioji klasė įžengia į periodą, kuriame jai labiau rūpi klausimas, kaip ateityje bus perduodama galia ir nuosavybė, kaip nauja karta ateis į valdžią, ir kaip dabartinė elito narystė bus perduodama ateityje. Taip pat kurios žaidimo taisyklės bus absoliučios ir nekintamos, o kurios pasikeis“, – sakė Dmitrijus Badovskis, Valstybės Dūmos nario Viačeslavo Volodino patarėjas.
To pasekmė – V.Putinas ir taip vadinamas „kolektyvinis Putinas“, apimantis jo artimiausius draugus, tolsta vienas nuo kito.
„2017-ųjų pabaigoje įmanoma kalbėti apie sistemą, veikiančią be Putino. Jis nebeveikia kartu su savo vidiniu ratu“, – rašo G.Pavlovskis.
Jis pridūrė, kad Kremliuje vyksta diskusijos „apie sistemos, o ne Putino išsaugojimą“ ir „priešingai nei Putinas, ši sistema neišnyks, o ją valdo išgyvenimo meno čempionai“.
Sankcijos pakeis užsienio politiką?
Vasaris Rusijos elitui bus itin svarbus. Tuomet JAV vyriausybė nustatys svarbiausias Rusijos politines figūras ir oligarchus „pagal tai, kiek jie artimi Rusijos režimui ir jų turto vertę.“
To reikalauja naujos sankcijos, kurias Kongresas priėmė 2016-ųjų vasarą.
„Sprendžiant iš decibelų lygio Maskvoje, ir intensyvios rusų klientams Vašingtone dirbančių lobistų veiklos, daugelis Rusijos elito atstovų labai nenorėtų būti įvardinti kaip Rusijos prezidento Vladimiro Putino kūriniai“, – neseniai rašė Andersas Aslundas ir Danielis Friedas iš tyrimo centro „Atlantic Council“.
„Aišku, kodėl: būti įvardintu šioje ataskaitoje reikštų JAV sankcijas ateityje, o pavojus būti atskirtam nuo dolerio ir JAV bankų sistemos gali būti pražūtingas. Net ir be sankcijų patekimas į sąrašą apsunkintų verslą Vakaruose“, – teigė jie.
A.Aslundas ir D,Friedas: „Aišku, kodėl: būti įvardintu šioje ataskaitoje reikštų JAV sankcijas ateityje, o pavojus būti atskirtam nuo dolerio ir JAV bankų sistemos gali būti pražūtingas. Net ir be sankcijų patekimas į sąrašą apsunkintų verslą Vakaruose.“
Anot žiniasklaidos, dėl naujų sankcijų užsienio investuotojai palieka Rusiją. Laikraščio „Kommersant“ žiniomis, Rusija greitu metu gali prarasti iki milijardo dolerių (832 mln. eurų) užsienio investicijų.
Gyvenimo lygis prastėja, kyla darbuotojų nepasitenkinimas. Be to, ekonomistai kalba apie gresiančią likvidumo krizę. Praėjusį mėnesį Rusijos centrinis bankas nacionalizavo „Promsviazbank“ – devintą didžiausią paskolų tiekėją šalyje. Per keturis pastaruosius mėnesius tai – trečias žlugęs bankas.
Pastarieji įvykiai kelia dar vieną svarbų klausimą: ar sankcijos ir ekonominiai sunkumai galiausiai privers V.Putino režimą pakeisti užsienio politiką, ieškoti pasitraukimo iš karo Donbase strategijos ir sumažinti konfrontaciją su Vakarais?
„Kremlius bando tinkamai apskaičiuoti savo resursus, kurie gali padėti išsilaikyti žemų naftos kainų, sankcijų ir strateginių įtampų laikais“, – rašo „Intersection“ žurnalo redaktorius Antonas Barbašinas.
Vis dėlto daugelis abejoja, kad tai atneš pokyčių. Rusų istorikas ir politinis aktyvistas Aleksandras Skobovas teigė, kad kaip ir Šaltojo karo metu, konfliktai tarp liberalios Vakarų sistemos ir neliberalios V.Putino sistemos turi nesutaikomai ir neatšaukiamai priešišką charakterį.
Jo teigimu, „antrasis Šaltasis karas“ tik augs ir gali baigti tik tuo atveju, jei kuri nors iš sistemų bus visiškai sunaikinta.
