Rytų bloko šalys ilgą laiką buvo skurdinamos sovietinio režimo. Per okupaciją daug Europos valstybių neteko teisės plėtoti savo kultūrą, religiją, mokslą, meną.
Pavergtoms visuomenėms tai buvo ilgalaikė trauma, kuri paskatino šių dienų antisovietines ir antirusiškas nuotaikas.
Aišku ne be išlygų, bet šių dienų Rusija, valdoma Vladimiro Putino, visuotinai smerkia savo autoritarinę pirmtakę Sovietų Sąjungą, kuri per Antrąjį pasaulinį karą tarsi buvo Vakarų sąjungininkė dėl geresnio „gėrio“. Tačiau tik ne tuo atveju, kai buvo kalbama apie šią pasaulio dalį – Centrinę ir Rytų Europą.
Šiandien, kai buvę Šaltojo karo varžovai vėl stojo piestų vieni prieš kitus, šios visuomenės ir vėl atsidūrė traukomos virvės pozicijoje. Centrinės ir Rytų Europos žmonės yra priversti rinktis vieną iš informaciniame lauke kovojančių pusių.
Tokioje situacijoje šie europiečiai, vis dar prisimenantys sovietinio režimo brutalumą ir neteisybę, natūraliai renkasi Vakarus. Tokį sprendimą jie priima be jokios refleksijos, nes šiame regione Vakarai yra suvokiami kaip garantas, kad bus užkirstas kelias tragiškos istorijos pasikartojimui.
Centrinės ir Rytų Europos šalys patiria sudėtingą reiškinį, kai atskiri visuomenės nariai dėl savo šalies ir tautos nusileidžia iki vidinės cenzūros, kuri nuskurdina valstybės intelektualinius gebėjimus.
Tokioje situacijoje šie europiečiai, vis dar prisimenantys sovietinio režimo brutalumą ir neteisybę, natūraliai renkasi Vakarus. Tokį sprendimą jie priima be jokios refleksijos, nes šiame regione Vakarai yra suvokiami kaip garantas, kad bus užkirstas kelias tragiškos istorijos pasikartojimui.
Kaip aiškina socialinė psichologija, toks reiškinys kraštutiniais atvejais gali iškreipti tikrovės suvokimą ir sukelti savo jėgų bei gebėjimų pervertinimą.
Tai labai gerai matoma patriotiškai nusiteikusių asmenų grupėse, kur stengiamasi išvengti vidinių konfliktų dėl didesnio gėrio. Teorija rodo, kad grupės mąstysena ne visuomet sutampa su jai priklausančių atskirų narių požiūriu, tačiau vidinė cenzūra gali gesinti diskusijas apie valdžios priimtus sprendimus, tad ilgainiui jie gali būti netikslūs, bet nekritikuojami. Nors pačiai grupei būtų naudingiau, kad individai peržiūrėtų valdžios sprendimus.
Tokia situacija gali pakenkti valstybei.
Ir tas fenomenas, autoriaus nuomone, jaučiamas Centrinėje ir Rytų Europoje, kur Kremlius yra suvokiamas kaip absoliutus blogis, o Vakarai – absoliutus gėris.
Apžvalgininkas rašo, kad tai gali nuskambėti kaip sąmokslo teorija, tačiau jis Lenkijoje ir kitose regiono valstybėse pastebi ženklų, kad visuomenės pradeda save cenzūruoti kaip sovietų okupacijos laikais, kai už kritišką arba kitonišką požiūrį buvo baudžiama mirtimi, geriausiu atveju – tremtimi.
Dėl agresyvios Kremliaus politikos ir atsinaujinusios Šaltojo karo atmosferos dalis Centrinės ir Rytų Europos piliečių atėmė iš savęs teisę ugdyti kognityvinį reliatyvizmą.
