P.Pomerancevą dirbti Rusijos televizijose pakvietė 2002 metais. Jaunas, perspektyvus prodiuseris dalyvaudavo „Ostankino” televizijos bokšto pastate vykusiuose kassavaitiniuose televizijų vadovų ir politikos ekspertų susirinkimuose, kur būdavo sprendžiama, kaip linksminti Rusijos visuomenę.
„Prie stalo sėdėdavo apie 20 vyrų. Visi rūkė. Stalo gale sėdėjo įžymus Rusijos televizijos diktorius. „Mes visi žinome, kad tikros politikos nebus. Tačiau mes vis tiek turime žiūrovams sudaryti įspūdį, kad kažkas vyksta. Turime juos linksminti. Tai ką šią savaitę rodysime? Atakuosime oligarchus? Kas bus šios savaitės priešas? Politika juk turi būti kaip filmas“, – greitakalbe prarūkytu balsu išbėrė jis“, – prisimena P. Pomerancevas.
Dabartinės Rusijos televizijos tikslas yra sulieti sovietinę kontrolę su vakarietiškomis pramogomis. Štai tam jiems reikia Vakarų prodiuserių, kurie, kaip įsitikinę rusai, žino alchemines televizijos formatų paslaptis.
Pasak jo, praėjus dešimtmečiui šis „politinis trileris“ vis labiau primena siaubo filmus.
Autorius atkreipia dėmesį, kad Rusijai pradėjus karinę agresiją prieš Ukrainą, jos remiami separatistai ir iš Rusijos atsiųsti teroristai pirmiausia įsiveržė į televizijų bokštus ir pasirūpino, kad vietos gyventojai matytų rusiškus televizijos kanalus, kurie nepaliaudami trimitavo apie Ukrainoje siaučiančius fašistus ir bloguosius Vakarus, kurie kuria planą išėsti rusus iš Ukrainos.
„Rusijoje niekas neslepia, kad propaganda yra ginklas, kuriuo paruošiama dirva įžengti armijoms. Tai atvirai yra pasakęs net vyriausiasis Kremliaus propagandistas Dmitrijus Kiseliovas. Ir Rusijai tai kol kas gerai sekasi. Aš žinau, nes tai mačiau savo akimis“, – rašo P. Pomerancevas.
V.Putinas – ryškiausia televizijos žvaigždė
Jis primena, kad sovietmečiu televizija taip pat buvo svarbi, tačiau tuomet ji buvo beskonė. Veikė penki kanalai, nors daugelis šalies gyventojų tematė du: per vieną nuolat rodė kalbančias šalies politinių lyderių galvas, o per kitą – baletą.
Tik po Sovietų Sąjungos žlugimo kanalus perėmus oligarchams, televizija Rusijoje įgavo galią ir svarbą.
Dabartinė Rusijos televizija, nors valdoma taip pat, kaip ir sovietmečiu, niekada nekartos vienos tų laikų klaidos: ji niekada nebus nuobodi.
Tai gerai suvokė prie valstybės vairo stojęs Vladimiras Putinas. 2000-aisiais jis pavergė arba susidorojo su jam kelią pastojusiais televizijas valdžiusiais oligarchais ir kanalų kontrolę perėmė į savo rankas.
V.Putinas suvokė, kad televizija yra vienintelė jėga, galinti sujungti ir valdyti per devynias laiko juostas nusidriekusios valstybės žmones – nuo mediniais kibirais vandenį semiančios senolės iki dangoraižyje gyvenančio maskviečio.
Nestebina, kad pats V.Putinas taip pat noriai ėmėsi televizijos žvaigždės vaidmens. Jis mielai vaidino bet ką – kareivį, meilužį, pusnuogį medžiotoją, verslininką, šnipą ir carą, supermeną – kad tik niekada nedingtų iš eterio.
„Žinios – tai smilkalas, kuriuo mes laiminame V.Putino veiksmus ir saugome jį prezidento poste“, – televizijos prodiuserių pamėgtą frazę cituoja P.Pomerancevas.
Baletą pakeitė vakarietiški šou projektai
Žurnalistas pažymi, kad dabartinė Rusijos televizija, nors valdoma taip pat, kaip ir sovietmečiu, niekada nekartos vienos tų laikų klaidos: ji niekada nebus nuobodi.
Vakariečiui atsisveikinimai ir susitikimai oro uoste ir su jais susijusios istorijos atrodė vienaip, o Rusijoje, kur kelionės lėktuvu dar tebėra egzotiškos ir ne visiems prieinamos, šou įgavo visai kitą atspalvį.
„Dar daugiau. Iš tiesų dabartinės Rusijos televizijos tikslas yra sukergti sovietinę kontrolę su vakarietiškomis pramogomis. Štai tam jiems reikia Vakarų prodiuserių, kurie, kaip įsitikinę rusai, žino alchemines televizijos formatų paslaptis“, – sako P.Pomerancevas.
Jis pabrėžia, kad pats niekada nedirbo su politiniais projektais, bet kūrė vakarietiškų šou atitikmenis Rusijos rinkai.
Vienas iš tokių projektų buvo Maskvos Domodedovo oro uoste filmuotas šou „Hello-Goodbye“.
Pasak P.Pomerancevo, vakariečiui atsisveikinimai ir susitikimai oro uoste ir su jais susijusios istorijos atrodė vienaip, o Rusijoje, kur kelionės lėktuvu dar tebėra egzotika ir ne visiems prieinamos, šou įgavo visai kitą atspalvį. „Jis kūrė naują globalios Rusijos įvaizdį“, – apibendrina jis.
P.Pomerancevas pastebi, kad ne visi Vakaruose populiarūs šou prigijo. Štai projektas „The Apprentice“, kuriame rodyti ambicingi verslininkai, Rusijoje žlugo. „Juk Rusijoje verslininkas – tai arba pilkas aparato žmogelis, arba valdžios į kalėjimą įkištas V.Putino priešas“, – paaiškina žurnalistas.
Tuo tarpu šokių ant ledo projektai ir išlikimo žaidimai, kuriuose dalyviai beatodairiškai žeminami, Rusijoje sulaukė neregėto populiarumo.
P.Pomerancevas pažymi, kad Rusijos televizijoje buvo ir tokių smegenis plaunančių projektų, kuriuose jis niekada nedirbo, bet kuriuose kuriant mitus panaudojamas mokslas ir sėjama panika.
Jo teigimu, nors tuose šou nekartojamos sovietų propagandistų klaidos ir Rusija nerodoma per rožinius akinius, nuolat demonstruojamas smurtas rodomas taip, kad visuomenei kiltų noras ieškoti prieblobsčio po stipriu Kremliaus sparnu, o žiūrovai nesąmoningai šauktųsi būti valdžios išgelbėti.
Panaši panika sėjama rodant neva mokslu paremtas programas ir psichologinius ginklus, kuriuos neva yra sukūrusios ir efektyviai naudoja JAV slaptosios tarnybos.
