„Rusai buvo patys turtingiausi, veikliausi, labiausiai pavojingi. Jie turėjo daugiausia naftos, gražiausias moteris, jų vakarėliai buvo prašmatniausi“, – knygoje rašo autorius. Knygoje teigiama, kad rusai buvo pasirengę nupirkti viską: futbolo klubus Londone, krepšinio klubus Niujorke, meno kolekcijas, Didžiosios Britanijos laikraščius ir europines energetikos bendroves.
Rusai buvo patys turtingiausi, veikliausi, labiausiai pavojingi. Jie turėjo daugiausiai naftos, gražiausias moteris, jų vakarėliai buvo prašmatniausi.
P.Pomerancevas knygoje pristato veikėjus, kurių likimo vingiai kilo į aukštumas ir smigo žemyn: talentingos verslininkės, kuri buvo apšmeižta valdžios, kad būtų galima parduoti jos kompaniją; tėvų neturinčių neturtingų merginų, kurios darė viską, kad taptų turtingų verslininkų išlaikytinėmis; buvusio bandito, kuris dabar rašo knygas; Didžiosios Britanijos lektoriaus, kuris į Rusiją atvyko dirbti ekonomikos konsultantu, tačiau dabar rašo propagandinius tekstus vienoje Rusijos televizijų.
„CBC News“ P.Pomerancevas kalbėjo apie recesijos baimę Rusijoje ir besibaigiantį blizgųjį Vladimiro Putino valdymo laikotarpio etapą.
– Kaip, jūsų nuomone, Rusiją paveiks recesija?
– Rusijos standartais, tai nėra didelė krizė. Kartai, kuri dešimtajame dešimtmetyje gyveno visiškame ekonomikos dugne, tai nėra kažkas naujo. Žinoma, galima klausti, ar per V.Putino valdymo metus rusai netapo minkštesni.
V.Putinas gali tapti savo paties auka: jis davė geresnį gyvenimą, ir žmonės prie jo priprato. V.Putinas tikrai praranda savo, kaip gerovę garantuojančio vadovo, įvaizdį.
– Ką reiškia jūsų knygos pavadinimas „Tiesos nėra. Viskas įmanoma“?
– Rusija per ilgą laiką perėjo keletą etapų – nuo komunizmo iki persitvarkymo, vėliau – nuo šoko terapijos iki oligarchų ir mafijos valdomos šalies, galiausiai iki neįtikėtinus turtus sukaupusių žmonių valstybės.
Knygoje parodau, kaip ši ideologija žudo pati save: be pamatinių vertybių visuomenė pradeda prarasti protą.
Šie herojai gyvenimą mato kaip nesibaigiantį maskaradą, kuriame kiekvienas vaidmuo ir pozicija gali greitai pasikeisti. Ši mąstysena persmelkė šalį nuo apačios iki pat viršaus.
Knygoje parodau, kaip ši ideologija žudo pati save: be pamatinių vertybių visuomenė pradeda prarasti protą. Dekadansą keičia beprotybė.
– Kieno istorijas jūs pasakojate?
– Aš ieškojau herojų, kurie atskleistų pagrindinius visuomenės bruožus. Pradžioje pasakoju apie dešimtojo dešimtmečio herojus – banditus ir barakudas. Tačiau dabar, atėjus XXI amžiui, matome, kad banditas kuria filmus apie save, o turtingų vyrų medžiotoja lanko psichologijos kursus.
Vėliau pasistumiu dešimtmečiu į priekį – pasakoju apie jauną milijonierių, kuris pamišęs dėl meno, su kuriuo sieja savo ateitį. Galiausiai parodau, kaip visuomenė praranda pamatą, mes susiduriame su kultu ir savižudybe.
– Ar Michailo Gorbačiovo erą galima laikyti idealizmo, humanizmo ir laisvės idėjų aberacijos laikotarpiu Rusijos istorijoje?
– Rusija atmetė šias vertybes. Tai yra šalis, kurioje triumfuoja cinizmas. Tačiau prieš kelerius metus mes matėme šimtus ir tūkstančius, kurie išėjo į gatves protestuoti prieš V.Putiną. Maidano metu mes matėme, kaip rusai yra pasirengę rizikuoti gyvybėmis dėl šių vertybių.
Aš atmetu argumentą, kad rusams yra lemta gyventi valdant diktatoriams. Tokius teiginius laikau rusofobiškais.
– Vakarų ekspertai kalba apie naująjį Šaltąjį karą. Ar šis terminas, jūsų nuomone, yra teisingas?
– Nemanau. Rusija nesigręžioja atgal, ji mato save kaip avangardą chaotiškame XXI amžiuje, kur viskas, kas sena – Vakarų aljansai (NATO, Europos Sąjunga) – yra atgyvenę, o ateitis priklauso kylantiems autoritariniams režimams, kurie diktuoja sąlygas.
Rusija kovoja ne tik pinigais, informacija, bet ir paslėptomis karinėmis operacijomis.
– Kaip manote, ką V.Putinas yra numatęs posovietinei erdvei?
– Vargu, ar jis turi kažkokią didžiąją strategiją. Jis mąsto apie pasaulio ateitį, kad Rusija gali būti trikdantis žaidėjas.
Tačiau tada prasidėjo Maidanas ir V.Putinas pradėjo improvizuoti.
Dėl Ukrainos jis neapskaičiavo. Manau, kad jis planavo „nuversti“ Viktorą Janukovyčių ir atvesti Ukrainą į Eurazijos Sąjungą.
Iki 2013 metų Rusija nesipriešino Ukrainos planams pasirašyti Asociacijos sutartį su ES, niekas Kremliuje nemanė, kad tai yra svarbus dokumentas, ar kad ES kelia grėsmę.
Vien todėl, kad jie žinojo, jog ES yra minkšta, jie nusprendė iš to padaryti labai didelį dalyką, nes tikėjosi, kad nesunkiai laimės. Maža viešųjų ryšių pergalė.
Tačiau tada prasidėjo Maidanas ir V.Putinas pradėjo improvizuoti. Tai tik mano svarstymai – praeis daugybė metų, kai sužinosime, kas įvyko iš tikrųjų.
