Kaip rašo P.Pomerantsevas, „Rusija ir JAV vėl pykstasi – šoka psichologinių žaidimų ir informacinių triukų šokį“.
Šiandien pasirenkami tokie ginklai kaip programišių veikla ir suklastotos naujienos. Tai yra iš dalies technologinių permainų produktai, bet svarbu ir ideologija bei istorija – vadinamąjį pasaulį po tiesos suformavo dešimtmečiai JAV ir Rusijos santykių.
„Dabartinis susidūrimas vis dėlto nežymi Šaltojo karo sugrįžimo. Atvirkščiai, tai yra Šaltojo karo pabaigos rezultatas“, – pastebi P.Pomerantsevas. Kodėl jis taip mano?
Idėjų kova baigėsi
Apgavystės ir dezinformacija buvo gyvybiškai svarbi Šaltojo karo dalis. Pavyzdžiui, 1954 metais JAV propagandos mašina surengė įspūdingą dezinformacijos operaciją, kad „įrodytų“, jog Gvatemalos prezidentas Jacobo Arbenzas yra komunistas.
Tuo tarpu Sovietų Sąjungoje veikė „aktyviųjų priemonių“ departamentas. Agentai ir tada kepdavo melagingas naujienas bei taip siekdavo suskaldyti Vakarus. Be to, ministerijos iš galvos rašydavo skaičius, kurie „įrodydavo“, kad ekonomika klesti.
Sovietmečiu neretai juokauta: „Mes apsimetame, kad dirbame, o jie apsimeta, kad mums už darbą moka.“
Dažniausiai žmonės puikiai žinojo, kad skleidžiama informacija yra melas. Sovietmečiu neretai juokauta: „Mes apsimetame, kad dirbame, o jie apsimeta, kad mums už darbą moka.“
„Čia svarbiausias žodis yra „apsimetame“. Per Šaltąjį karą ir JAV, ir SSRS privalėjo apsimesti, kad sakomi melai yra tiesa. Tada tariamas faktiškumas buvo svarbus, nes abi pusės – kapitalistinė ir komunistinė – turėjo tikslą įtikinti, kur ateitis bus šviesesnė“, – rašo P.Pomerantsevas.
Bet kai Šaltasis karas baigėsi, kova idėjomis taip pat baigėsi. Stojo vienintelis modelis – demokratinis kapitalistinis – ir vienintelė ateitis – globalizacija.
Aišku, demokratinėse šalyse politinės partijos vis dar turėjo „įrodyti“, kad prie globalizacijos prisitaiko geriau nei konkurentai, bet tai buvo daugiau spektaklis, o ne idėjų mūšis. Čia iškilo ryšių su visuomene specialistai.
O posovietinėje, putinistinėje Rusijoje, kur valdančioji partija jokių tikrų varžovių neturėjo, „politikos technologai“ ėmėsi kurti pseudodemokratiškų lėlių teatrą.
Kūrė savo pačių tikrovę
Būtent tuo metu – maždaug amžių sandūroje ir kiek vėliau – tiek Rusija, tiek JAV įsisuko į žiniasklaidos aparato užkurtus „karus su terorizmu“. Rusai pasirinko Čečėniją, amerikiečiai – Iraką.
„Mes kuriame savo pačių realybę“, – „The New York Times“ 2002-aisiais, George'o W.Busho administracijai jau banguojant dėl būsimos invazijos, teigė tuomečio prezidento patarėjas Karlas Rove'as.
Tiesa, ir tada abi šalys dar lenkėsi „tiesai“. Rusija tikrai norėjo įšokti į globalizacijos traukinį, nors ir rusišku, „suvereniu“ būdu. O G.W.Busho administracija buvo pažeminta, kai jos kurtas Irako karo naratyvas sugriuvo šioje Vidurio Rytų šalyje taip ir neradus masinio naikinimo ginklų.
„Mes vis dar gyvenome pasaulyje, kuriame egzistavo ateities idėja, nors ateitį formavo ne vizionieriai, o technokratai“, – teigia P.Pomerantsevas.
Reikalinga faktais paremta vizija
Tačiau tada pasauliui smogė ekonominė krizė. Po jos – populistinis sukilimas prieš globalizaciją tiek Europoje, tiek JAV.
O ir Rusijoje didžiuliai 2011 metų protestai prieš Vladimiro Putino režimą parodė, kad reali ekonominė pažanga įmanoma tik ėmusis ir politinių reformų bei kovos su korupcija. Rusijos prezidentui tai nėra taip svarbu.
„Tad dabar, kai ateitis iškrito pro langą, galima atmesti ir faktus. Kai V.Putinas aneksavo Krymą, jis skelbė, kad nėra jokių Rusijos karių, nors jis puikiai žinojo, kad visi žino, jog kariai ten yra.
P.Pomerantsevas: „Esmė – ne sakyti melą, skambantį kaip tiesa, o juoktis iš pačios faktų idėjos.“
Rusijos karo lėktuvai bombarduoja civilinius objektus Sirijoje, o V.Putinas aiškina, kad atakuoja „Islamo valstybę“. Esmė – ne sakyti melą, skambantį kaip tiesa, o juoktis iš pačios faktų idėjos“, – rašo P.Pomerantsevas.
Tuo tarpu išrinktasis JAV prezidentas Donaldas Trumpas, kaip neseniai parašė garsus amerikietis žurnalistas Carlas Bernsteinas, gyvena „aplinkoje, kurioje nėra faktų“.
„Jei suprasime šio pasaulio po tiesos priešistorę, rasime būdų, kaip su juo kovoti. Europos lyderiams stengiantis atremti ir iš Rytų, ir iš Vakarų plūstančią propagandos bangą, tikrasis iššūkis – sukurti patikimą, faktais paremtą ateities viziją“, – konstatuoja P.Pomerantsevas.
