„Tai taip arti, – sako 57 metų Cho Young-sook, stovėdama savo miegamajame, iš kur ji mato Šiaurės Korėją ir girdi be paliovos skambančias propagandines dainas. – Tie garsiakalbiai mums primena, kad mus gali užpulti.“
197 Tesungo gyventojai yra Korėjos pusiasalyje kylančios rizikos epicentre. Jie greičiausiai yra vieninteliai civiliai, gyvenantys 4 kilometrų pločio demilitarizuotoje zonoje, kuri skiria Šiaurės Korėją nuo Pietų Korėjos.
Praėjus dvejiems metams po 1953 m. sudarytų paliaubų, kurias sudarius buvo nutrauktas Korėjos karas ir sukurta demilitarizuota zona, šalys susitarė toje zonoje pastatyti pavyzdinius kaimus, kurie atspindėtų kiekvienos iš šalių privalumus. Pietų Korėja įkūrė Tesungą, o Šiaurės Korėja – Kidžongą vos už 400 metrų, kitapus kaimus skiriančio lauko.
Pietų Korėjos kariškių teigimu, Kidžonge niekas negyvena. Tačiau kaime patruliuoja Šiaurės Korėjos kareiviai, o iš garsiakalbių sklinda patriotinės dainos.
Tesungas yra gyvybingas kaimas, nors ir griežtai ribojama, kas į jį gali patekti ir iš jo išvykti. Kaimo gyventojai yra daugiausia ūkininkai iš šeimų, kurios čia gyvena iš kartos į kartą. Jie dirba laukus demilitarizuotoje zonoje ir daugiausia augina ryžius, kurie parduodami su specialiu demilitarizuotos zonos ženklu.
Vietos ūkininkų sklypai jiems atneša apie 80 000 JAV dolerių per metus – daug daugiau nei vidutiniškai Pietų Korėjos žemės ūkyje. Tačiau kaimo gyventojams tenka gyventi tarp dviejų armijų, tarp kurių įtampa vis auga.
Šiaurės Korėja turi apie milijoną kareivių, o Pietų Korėja – apie 600 000, tačiau ne visi jie yra sutelkti prie 240 kilometrų ilgio demilitarizuotos zonos, kuri pusiasalį kerta išilgai. Dauguma iš 25 000 Pietų Korėjoje esančių JAV kariškių yra dislokuoti Seule, maždaug už 40 kilometrų nuo sienos.
Tačiau Tesunge juntamas ne tik pavojus, bet ir sunkiai paaiškinamas saugumo jausmas. Pietų Korėjos kariai lydi kaimo gyventojus į laukus ir reguliariai tikrina, ar juose nėra minų. Kaimo lankytojams tenka pereiti keletą patikrinimo punktų, kad į jį patektų. Kaimo gyventojai gali judėti laisvai, tačiau privalo laikytis nuo vidurnakčio galiojančios komendanto valandos.
„Kariuomenė saugo ir gina mus, – teigia Tesungo meras Kim Dong-gu. – Galime dirbti ir ūkininkauti pakankamai saugiai. Jei labai bijotume, tai kaip galėtume čia ūkininkauti?“
Demilitarizuotoje zonoje yra buvę smurto proveržių, įskaitant dviejų amerikiečių žūtį per konfliktą su Šiaurės Korėjos kariškiais 1976 m. ir 1984 m. įvykusį susišaudymą, per kurį žuvo trys Šiaurės Korėjos kariai ir vienas Pietų Korėjos kariškis. Prieš dvejus metus Šiaurės Korėjos kareiviai slapčia pateko į pietinę demilitarizuotos zonos dalį ir padėjo keletą minų, kurios suluošino du Pietų Korėjos karius.
Tesunge gali gyventi tik tie, kas gyveno kaimelyje iki Korėjos karo, arba tiesioginiai ankstesnių gyventojų palikuonys, tačiau atsikelti gali ir moterys, kurios išteka už čia gyvenančių vyrų. Vyrams, kurie veda čia gyvenančias moteris, tai draudžiama.
„Kartais, kai girdžiu jų propagandą, net negaliu užmigti“, – sako 74 metų Parkas Seung-bu. Tačiau jis priduria, kad ketina likti Tesunge, nepaisant to, kad visi jo vaikai persikėlė į Seulą. „Aš čia ūkininkauju, – teigė jis. – O kuo galėčiau užsiimti kitur?“
Parkas Seung-bu prisipažino su nerimu sekantis naujienas, tačiau kartu tvirtino, kad negalėtų palikti savo protėvių, kurie visi yra palaidoti kaime.
Gyventojai reguliariai dalyvauja evakavimo pratybose, be to, Tesunge yra slėptuvė – požeminis bunkeris, aprūpintas maisto bei vandens atsargomis ir dujokaukėmis. Parkas Seung-bu teigė abejojantis, kad kaimas galėtų kaip nors kitaip pasirengti konfliktui.
Be priešiško šiaurinio kaimyno tikrą egzistencinę grėsmę Tesungui kelia demografija. Kaimo meras nerimauja, kad jaunesnioji karta nenori ūkininkauti. „Jei jie gali uždirbti dukart daugiau kitur, tai kodėl jie turėtų norėti čia ūkininkauti?“ – teigė jis.
Be to, gyventi nuolat girdint Šiaurės Korėjos propagandines transliacijas yra psichologiškai sunku. Maždaug dešimtmetį, kai Pietų Korėjoje valdžioje buvo Šiaurės Korėjai palankesnė valdžia, Šiaurė buvo išjungusi muziką. Tačiau prieš metus muzika vėl pradėta transliuoti.
Pietų korėjiečiai kitą mėnesį rinks naują prezidentą, ir pirmaujantis kandidatas Moon Jae-in pažadėjo siekti dialogo su Šiaurės Korėja.
Tačiau ponia Cho netiki, kad prie sienos, esančios šalia jos namų, įtampa galėtų sumažėti. „Nemanau, kad padėtis pagerėtų, net jei bus išrinktas liberalus kandidatas“, – teigė ji.
„Šiaurės korėjiečiai yra mūsų broliai, – pridūrė moteris, žvelgdama pro langą į Kidžongo pusę. – Labai gaila, kad mes gyvename kaip priešai.“
