Siekdamas išsklaidyti bet kokias abejones, susijusias su savo jaunu amžiumi ir patirties stoka, 39 metų Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas pasirodė energingesnis ir ryžtingesnis, palyginti su jo, kaip pilko kandidato, įvaizdžiu, kuris buvo susiformavęs per rinkimų kampaniją.
Praėjusią savaitę jis įveikė JAV prezidentą D.Trumpą savotiškose rankų paspaudimo varžybose per G7 šalių vadovų susitikimą. Susitikęs su V.Putinu Prancūzijos prezidentas įspėjo Rusiją dėl Sirijos ir prokremliškos žiniasklaidos propagandinės veiklos. E. Macronas mandagiai, tačiau tvirtai ėmė derėtis su Prancūzijos profesinėmis sąjungomis dėl sudėtingiausio savo vidaus reformų darbotvarkės klausimo – Prancūzijos darbo kodekso, kuris, jo manymu, stabdo užimtumą šalyje.
Naujasis šalies prezidentas kelia siaubą tradicinėms Prancūzijos dešinės ir kairės partijoms, nes iš pirmosios vilioja kadrus savo vyriausybei, o antrąją destabilizuoja, besirengdamas įgyvendinti socialistams nepriimtiną darbotvarkę. Kad ir kaip sunku tuo patikėti, jis greičiausiai gaus parlamentinę daugumą birželio rinkimuose, nors dar neseniai skeptikai abejojo, ar jis apskritai sugebės pritraukti pakankamai kandidatų savo naujajai partijai.
Naujojo prezidento stilius, atrodo, labai skiriasi nuo gana nepretenzingo ir neformalaus stiliaus, kuris buvo būdingas jo pirmtakui Francois Hollande`ui.
Naujojo prezidento stilius, atrodo, labai skiriasi nuo gana nepretenzingo ir neformalaus stiliaus, kuris buvo būdingas jo pirmtakui Francois Hollande`ui, susilaukdavusiam pašaipų dėl savo juokelių, noro bičiuliautis su žiniasklaida ir būti „normaliu“ prezidentu.
E.Macronas nėra linkęs plepėti, su žiniasklaida palaiko atstumą, nepasakoja anekdotų ir tikrai nėra „normalus“ politikas ar prezidentas, rašo A.Nossiteris.
Priešingai, jis kone pažemino V.Putiną per dvišalį susitikimą kalbėdamas apie cheminius ginklus Sirijoje. Po G7 grupės susitikimo Sicilijoje surengtoje spaudos konferencijoje jis laisvai ir sklandžiai kalbėjo tokiomis temomis kaip Libija ir Afrikos plėtra. Demonstruodamas tvirtą charakterį, E.Macronas teigė žiniasklaidai primygtinai paraginęs D.Trumpą nepasitraukti iš Paryžiaus klimato susitarimo, nes nuo to esą priklausys JAV reputacija.
„E.Macronas elgiasi labai prezidentiškai. Akivaizdu, kad jis visiškai įsitraukęs į darbą, kaip tikras aukščiausios valdžios subjektas, kuris duoda nurodymus pavaldiniams ir palaiko tam tikrą atstumą bendraudamas su žiniasklaida, – sakė Versalio universiteto politologas Laurent`as Bouvet. – Be to, jis visiškai nesivaržydamas naudojasi įvairiais išoriniais atributais, kad pademonstruotų prezidentinės galios didybę.“
Valdžios demonstravimas iš dalies yra atsakas į grėsmingą tarptautinę aplinką, apie kurią E.Macronas ne kartą užsiminė per kampaniją, nes, jo nuomone, Prancūzijai ir jos partnerei Vokietijai grėsmę iš dviejų pusių kelia nenuspėjamos Rusija ir D.Trumpo JAV, kurių požiūris į Europos vertybes nėra aiškus. Be to, tai susiję su giliu E.Macrono įsitikinimu, kad Prancūzijai tam tikra prasme trūksta karaliaus ir kad jis turi užpildyti šią spragą.
Toks požiūris, pasak straipsnio autoriaus, atspindi tiek naujojo Prancūzijos prezidento bemaž rojalistinį požiūrį į valdžią, kurį kiek sušvelnina jo jaunatviškas įvaizdis, tiek jo paradoksalų mąstymą, kai jis tarsi mėgina derinti monarchijos ir demokratijos principus.
E.Macronas taip mėgsta sakyti „antra vertus“, kad minia kartą ėmė kvatotis, kai jis tai ištarė per vieną kampanijos renginį. E.Macrono norą įvertinti kiekvieną klausimą iš skirtingų pusių komentatoriai aiškina jo filosofiniu pasirengimu, kurį jis anksti įgijo dirbdamas vieno iš garsiausių XX a. Prancūzijos filosofų Paulio Ricoeuro asistentu.
P.Ricoeuro darbams, kaip neseniai pabrėžė dienraštis „Le Monde“, būdingi paradoksai, kurie iš tiesų atspindi harmonizuojantį norą siekti kompromiso. Studijų metais XX a. dešimtojo dešimtmečio pabaigoje E.Macronas buvo jo mokslinių tyrimų asistentas.
Prancūzijos politikoje, kuri ideologiniu požiūriu yra griežtai pasidalijusi į kairę ir dešinę, su tokia tendencija E. Macrono oponentams sunku susitaikyti. Tačiau tai leido jam prisivilioti daug centristinių pažiūrų politikų, kuriems atrodo, kad senosios partijos neatspindi jų nuostatų.
Be to, toks filosofinis požiūris jam leido net ir per diskusijas su D.Trumpu pamatyti vilties spindulį. Praėjusią savaitę jis pripažino, kad tarp D.Trumpo ir kitų G7 valstybių vadovų esama didelių skirtumų dėl Paryžiaus klimato susitarimo. Tačiau kartu jis per spaudos konferenciją pabrėžė, kad D. Trumpas atrodė pasirengęs klausyti ir drauge siekti pažangos, taip pat kad JAV vadovas atrodė nusiteikęs pragmatiškai.
Tai daug mažiau pesimistiškas požiūris į JAV prezidentą, palyginti su Vokietijos kanclere Angela Merkel, kuri pareiškė, kad Europa nebegali Jungtinių Valstijų vertinti kaip patikimos sąjungininkės.
Šalies viduje E. Macrono pragmatizmas bus išbandytas jau artimiausiu metu. „Mes taip niekada ir nepamėginome iš esmės imtis masinio nedarbo priežasčių“, – rašė jis prieš rinkimų kampaniją išleistoje knygoje „Revoliucija“. Jis teigia žinantis, kaip pertvarkyti darbo kodeksą, kuris apsunkina darbuotojų samdymo ir atleidimo procesą.
Pastangos keisti darbuotojų apsaugos nuostatas pernai paskatino į gatves išeiti tūkstančius prancūzų. Paprastai Prancūzijos vadovai kapituliuoja prieš tokius profesinių sąjungų protestus. Ar taip nutiks ir su E.Macronu?
Jis nori sumažinti išmokas, kurias darbo tarybos skiria atleidžiamiems darbuotojams, ir leisti atskiroms įmonėms derėtis dėl darbo sutarčių su darbuotojais vietos lygmeniu.
Tai nepriimtina stipriausioms centralizuotoms šalies profesinėms sąjungoms. Tačiau, siekdamas įtraukti jas į procesą, naujasis prezidentas į Eliziejaus rūmus diskusijoms kviečiasi profesinių sąjungų vadovus.
„Per diskusijas jis buvo atviras, – sakė vienos iš pagrindinių profesinių sąjungų vadovas Jeanas Claude`as Mailly. – Bent jau iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad yra noras megzti partneriškus santykius. Prezidentas nebuvo linkęs primesti savo požiūrio.“
Su tuo sutiko profesinės sąjungos CFDT atstovas Laurent`as Bergeras. „Jis atrodė nusiteikęs ryžtingai, tačiau kartu buvo atviras ir pasirengęs klausyti“, – teigė L. Bergeras. Jis perspėjo savo kolegas iš profesinių sąjungų, kad, jei jie nesieks kompromiso su E. Macronu, „jis yra pasirengęs veikti vienašališkai“.
Jei taip, tai šį rudenį Prancūzijos gatves greičiausiai užtvindys demonstrantai.
