Kasdien į 60 tūkst. gyventojų turinčią Veneciją atvažiuoja antra tiek turistų, bet įsiutę miesto gyventojai žvelgia į juos spausdami delne nematomą akmenį. Venecijos merijoje svarstoma galimybė uždrausti rodytis mieste vienadieniams turistams, įvesti įėjimo mokestį arba neįsileisti patvirtintos viešbučio rezervacijos neturinčių žmonių. Neseniai paklaustas, ar uždarytų miestą turistams, Venecijos meras Massimas Cacciari atsakė: „Taip, arba reikalaučiau prieš žengiant į miesto teritoriją išlaikyti egzaminą ir sumokėti nedidelį mokestį.“
Dauguma tų, kurie lankėsi šiame nuostabiame mieste, pritars, kad venecijiečiai – šiurkštoki ledų pardavėjai, kurie, pakilus vandens lygiui ir visiems turint vaikščioti medinėmis pakylomis, jaučia malonumą įstumti turistus į jūrą.
Turtingų pirklių palikimas
Plaukioti gondolomis nebūdinga venecijiečių prigimčiai. Jų protėviai pabėgo nuo barbarų, užkariavusių Romos imperiją, savivalės ir pastatė miestą lagūnos salose. Ilgainiui jie tapo pasakiškai turtingais pirkliais ir sugalvojo miestui kvailokus, juokingus, keliančius nuostabą titulus: La Serenissima – skaisčiausioji (melas: skaistūs nebuvo, nes pasižymėjo godumu) arba Ketvirčio ir aštuntadalio Romos imperijos valdovai. Kiekvienas Venecijos pilietis atrodė esąs pusiau lovelasas, pusiau piktadarys. Venecijiečiai nusiaubė Konstantinopolį, klasta prisikalbinę Antrojo kryžiaus žygio kariuomenę. Jie nebuvo geranoriški ir vienas kitam. Legenda porina, kad Šv. Morkaus aikštėje laikrodį įrengusiems meistrams buvo išdurtos akys, kad daugiau niekam negalėtų sukurti tokio šedevro.
Neapykanta tvyro ore
Venecijoje neapykanta tvyro ore: gyventojai tiesiog negali pakęsti vienadienių turistų, atskubėjusių akies kampeliu žvilgtelėti į Šv. Morkaus aikštę. Jie nekenčia turtuolių, superkančių rūmus ir gyvenančių juose vos porą mėnesių per metus, o dar labiau nekenčia tų, kurie atplaukia didžiuliais kruiziniais laivais. Šiuos laivus prie Dožų rūmų sutinka milžiniškais transparantais, ant kurių užrašyta: „Turistai – namo.“ Nedaug tetrūksta, kad tarp Šv. Morkaus aikštėje karaliaujančių balandžių imtų barstyti ženkliukus „Nekenčiame turistų“.
Į Veneciją atvykę smalsuoliai su viskuo turi susitaikyti. Su bjauriu maistu, kuris laikomas kone blogiausiu Europoje, nors italai garsėja savo virtuve. Vadinasi, tai daroma tyčia. Miesto gyventojai mėgsta vienas kitam pasakoti apie virtuvėse vykstančias baisybes ir juoktis iki nukritimo. Be to, visi restoranai mieste ant vandens uždaromi 21 valandą. Net jei viduje pamatysite gausų vakarieniaujančiųjų būrį, jums bus pasakyta, kad jau uždaryta!
Už kelionę Venecijos vandens transportu tenka mokėti 6,5 euro, nors miesto gyventojai moka 1,1 euro. Pasitaiko, kad pardavėjas atima pomidorą iš prekyvietėje pasirinkusio turisto rankų ir įbruka prastesnį, nes gražesnieji skirti vietiniams.
Greičiausiai ši neapykanta kyla iš pažeminimo. XVI amžiuje galingiausias to meto Europos valdovas Karolis V puolė ant kelių, norėdamas pakelti nukritusį Venecijos tapytojo Tiziano teptuką. Mūsų laikais Barackas Obama dėl pieštuko nepasilenktų. Venecijiečiai prarado imperiją, todėl nori pasilaikyti bent pomidorą.
Iš dalies gal kalti ir kelionių vadovų leidėjai: kadangi mieste nėra automobilių, varžomasi tarpusavyje kuriant įvairiausias metaforas. Venecijai paikų metaforų skirta daugiau nei kuriam nors kitam pasaulio miestui. Venecijiečiai jas priima atlaidžiai šypsodamiesi ir nekenčia atvykėlių dar labiau.
