Rusijos pareigūnai šį nusikaltimą nesėkmingai tyrė beveik dešimt metų. Garsiai aptarinėtos versijos, jog turtais ir prieštaringa reputacija garsėjęs Š.Kalmanovičius susipyko su Rusijos mafijos autoritetais ir dėl to buvo pašalintas.
Tiesa, šių metų kovą pranešta, kad Rusijos tyrimų komitetas atnaujino Š.Kalmanovičiaus nužudymo bylą.
Pranešama, kad vienas įtariamųjų Š.Kalmanovičiaus nužudymu dalyvavo ir garsaus rusų satyriko bei rašytojo Michailo Žvaneckio užpuolime 2002 m. Tuomet nusikaltėliai sumušė rašytoją prie jo vilos Pamaskvėje, pagrobė iš jo 600 dolerių ir portfelį su tekstais.
Š.Kalmanovičius buvo brutaliai nušautas 2009 m. lapkričio 2 d. Į prie šviesoforo sustojusį jo automobilį pasipylė šūviai. Į Š.Kalmanovičių pataikė apie 15 kulkų, jis žuvo vietoje. Iki šiol šio nužudymo užsavokai bei vykdytojai nebuvo nustatyti.
Tirta versija, kad Š.Kalmanovičius nužudytas kerštaujant dėl to, kad neva jis organizavo Rusijos mafijos vadeivos Viačeslavo Ivankovo, pravarde Japončikas, nužudymą.
KGB šešėlis ir afrikietiški deimantai
Š.Kalmanovičiaus žmogžudystė tapo viena garsiausių vadinamųjų „nulinių“ metų žmogžudyste: to meto Maskvoje jis buvo labai pastebima asmenybė. O ir šiaip Š.Kalmanovičiaus biografija nebuvo eilinė.
Gimė jis žydų šeimoje Lietuvoje, Kaune, 1947 metų gruodžio 18 dieną. Jo tėvas buvo gumos fabriko direktorius, motina – mėsos kombinato vyriausioji buhalterė. Kaune Š.Kalmanovičius baigė mokyklą ir tuometinį Kauno politechnikos institutą, tapo chemijos pramonės inžinieriumi.
1971 metais kartu su šeima emigravo į Izraelį, kur baigė universitetą ir ėmėsi verslo. Kalbama, kad tada jis pradėjo bendrauti su sovietine žvalgyba: neva Š.Kalmanovičiui buvo duota užduotis infiltruotis į Izraelio vyriausybę. Pats jis apie tą gyvenimo periodą kalbėdavo nenoriai, žadėdavo išleisti memuarus, kai tik nustos galioti kažkokie susitarimai. To padaryti jis taip ir nesuspėjo.
Vėliau verslininkas išvažiavo į Pietų Afriką, kur dalyvavo ne viename pelningame nekilnojamojo turto projekte – tarp jų ir kazino „Sun City“ statybose.
Devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Š.Kalmanovičius jau buvo multimilijonierius, tačiau paskui jį vilkosi įtarimų šleifas. Kalbėta, kad tokius turtus jis susikrovė iš deimantų kontrabandos. Beje, ir pats Š.Kalmanovičius ypatingai neslėpė artimų ryšių su tuometiniais Botsvanos ir Siera Leonės lyderiais. Šios šalys garsėja didžiuliais deimantų ištekliais, o jų lyderiai – „sukalbamumu“.
Kaip bebūtų, to dešimtmečio pabaigoje Š.Kalmanovičius Izraelyje tapo gana įtakingu ir gerbiamu žmogumi. Dėl to daugeliui dideliu netikėtumu tapo jo areštas 1988 metais, kai jis buvo apkaltintas šnipinėjimu Sovietų Sąjungai. Priklausydamas partijai „Avoda“ jis turėjo prieigą prie vyriausybės ir Kneseto, tad naudodamasis ryšiais galėjo rinkti informaciją, taip pat ir slaptą, apie vidinę Izraelio politiką.
Kaip rašė „The Daily Telegraph“, JAV Centrinė žvalgybos valdyba taip pat įtarė, kad Š.Kalmanovičius perduodavo į Maskvą ir tuos duomenis, kuriuos Izraelio žvalgyba „Mossad“ gaudavo iš savo žvalgo Amerikoje Jonathano Pollardo (vienintelio amerikiečio, nuteisto kalėti iki gyvos galvos už šnipinėjimą JAV sąjungininkei). Kai kurios Izraelio žiniasklaidos priemonės apskritai tvirtino, kad Š.Kalmanovičius buvo dvigubas agentas, dirbęs ir KGB ir Izraelio saugumo tarnybai „Shin Bet“.
Prodiuseris Nr. 1
1993 metais Š.Kalmanovičius anksčiau laiko išleistas į laisvę – už jį užsistojo daugelis gerbiamų viso pasaulio žydų. Derybose dalyvavo dainininkas Josifas Kobzonas ir tuometinis Rusijos viceprezidentas Aleksandras Ruckojus. Po išlaisvinimo Š.Kalmanovičius persikraustė į Rusiją: čia kartu su J.Kobzonu jis įkūrė kelias kosmetikos ir parfumerijos prekybos įmones. Be to, investavo į kelias Maskvos turgavietes.
Prisidėjo prie garsiausios Kauno „Žalgiro“ pergalės
Bet labiausiai Š.Kalmanovičius išgarsėjo ne verslo, o krepšinio projektais. 1996 metais jis investavo į Lietuvos krepšinio legendą Kauno „Žalgirį“. 1999 metais „Žalgiris“ laimėjo Eurolygą, o Š.Kalmanovičius buvo apdovanotas Gedimino ordinu. Jam išimties tvarka suteikta Lietuvos pilietybė.
Be to, Š.Kalmanovičius ėmė tvirtinti, kad taip pat gavo barono titulą, o todėl pageidavo, kad būtų vadinamas Šabtajumi fon Kalmanovičiumi, šis žodelis atsirado ir jo pase.
Pasitraukęs iš Kauno „Žalgirio“ Š.Kalmanovičius tapo Jekaterinburgo moterų krepšinio klubo rėmėju, tačiau vėliau pasitraukė ir iš šio klubo, kai kilo skandalas dėl padirbtų amerikiečių legionierių pasų. Tada verslininkas tapo Maskvos srities moterų krepšinio klubo „Spartak“ prezidentu (tyrėjai Š.Kalmanovičiaus veiklą šiame poste buvo palaikę viena iš galimų nužudymo priežasčių). Be to, Š.Kalmanovičius gavo Rusijos moterų krepšinio rinktinės vyriausiojo vadybininko pareigas.
O ir paskutine, trečiąja, Š.Kalmanovičiaus žmona tapo krepšininkė Ana Archipova. Bet ir su ankstesne žmona Anastasija Š.Kalmanovičius palaikė artimus ryšius: kartu jie prodiusavo pačius įvairiausius šou verslo projektus. Pavyzdžiui, Š.Kalmanovičius finansavo atlikėjos Zemfiros albumo įrašus, organizavo Michaelo Jacksono, Lizos Minnelli, Jose Carrero gastroles Rusijoje, galėjo pasigirti draugyste su Rusijos dainininku Levu Leščenka ir humoristu Vladimiru Vinokuru.
Japončiko pėdsakas
Ne paslaptis, kad Š.Kalmanovičius bendraudavo ir su abejotinos reputacijos asmenimis. Į jo pažįstamų sąrašą paprastai įtraukiami Solncevo organizuotos nusikaltėlių grupuotės lyderiai ir vienas iš pagrindinių Rusijos vadinamųjų įteisintų vagių – Viačeslavas Ivankovas, pravarde Japončikas. Pastarasis, beje, mirė 2009 metų spalio 9-ąją – vos mėnuo iki Š.Kalmanovičiaus sušaudymo, taip ir neišgijęs po pasikėsinimo liepos 28-ąją, kai buvo peršautas išeinantis iš restorano Maskvoje.
Prabėgus savaitei po Š.Kalmanovičiaus žūties Rusijos žiniasklaidoje buvo rašoma, kad tiriama versija, jog nužudytasis galėjo būti Japončiko nužudymo užsakovas, tad ir Š.Kalmanovičiaus nužudymą galima būtų vertinti kaip nusikaltėlių pasaulio kerštą už savo lyderio mirtį.
Šaltinis Rusijos teisėsaugoje teigė, kad pats Š.Kalmanovičius nepriklausė nusikaltėlių pasauliui, bet buvo priverstas su V.Ivankovu dalintis įtaka šou verslo srityje. Pastarasis neva norėjo viską kontroliuoti vienas, tad Š.Kalmanovičiui galėjo kilti noras atsikratyti galingo partnerio ir konkurento.
Mk.ru tuomet rašė, kad kriminalinio pasaulio tribunolas pavedė nustatyti Japončiko nužudymo užsakovą per keturiasdešimt dienų nuo jo mirties. Pasirodė, kad tai nebuvo sunki užduotis, nes užsakovas „pasinaudojo pigaus snaiperio paslaugomis“. Tuomet Š.Kalmanovičius, anot leidinio, pamėgino išpirkti savo kaltę – tam buvo ir skirti tie pusantro milijono dolerių, kuriuos jis vežėsi mirties dieną.
Verslininkas važiavo be apsaugininkų, nes buvo įsitikinęs, kad pinigus nusikaltėlių pasaulis iš jo paims. O ir „stoti prieš kriminalinio pasaulio tribunolą su apsauga nedera“. Tačiau tribunolas nusprendė skirti Š.Kalmanovičiui viešą mirties bausmę. Užduotį įvykdė buvę specialios paskirties dalinio kariai. Jiems buvo įsakyta pinigų, kuriuos vežėsi verslininkas, neimti.
Tačiau šiai versijai jokių įrodymų rasta nebuvo. Pats Š.Kalmanovičius 1997 metais duodamas interviu laikraščiui „Komersant“ pareiškė, kad su Japončiku nėra pažįstamas, kas toks yra Ivankovas, žino tik iš spaudos. Vidaus reikalų ministerijos ir Federalinės saugumo tarnybos agentūra nusikaltėlių pasaulyje irgi negalėjo šios versijos patvirtinti. Dar daugiau, nusikalstamų grupuočių emisarai operatyvinius darbuotojus patikino, kad su sušaudymu krantinėje neturi nieko bendro.
Vaistinių paslaptys
Tarp kitų nužudymo versijų tikrinta ir versija apie Š.Kalmanovičiaus sąsajas su machinacijomis Maskvos vaistinių rinkoje. Iš tiesų į verslininko interesų sferą pateko ir prekyba vaistais. Be to, kelios firmos, kurių bendraturtis buvo Š.Kalmanovičius, užsiėmė gyvybiškai svarbių medikamentų importu, o tai garantavo stabilias pajamas. Šioje srityje Š.Kalmanovičius artimai bendradarbiavo su J.Kobzonu, taip pat tuo metu stambiu žaidėju farmakologijos rinkoje. J.Kobzonas mirė 2018 m.
Pats Š.Kalmanovičius keliems pažįstamiems pasiskundė, kad kažkoks verslo partneris jį smarkiai apgavo ir jis tam partneriui pareiškė dideles pretenzijas. Tuo pat metu J.Kobzonas kalbėjo, kad susipyko su Š.Kalmanovičiumi, kadangi išsiskyrė jų požiūriai į verslą.
„Tačiau nei operatyviniu, nei tardymo keliu nepavyko rasti įrodymų, kad tas partneris ir buvo J.Kobzonas“, – portalui lenta.ru sakė šaltinis teisėsaugos institucijose, tiesiogiai susijęs su tyrimu.
Ši versija, jo duomenimis, ilgą laiką buvo prioritetinė ir iki šiol nėra atmesta. Kadangi toli gražu ne visa Š.Kalmanovičiaus verslo imperija buvo įforminta jo paties vardu, kai kurių dokumentų tyrimui taip ir nepavyko aptikti.
Tarp kitų versijų tirtas ir galimas kurios nors šalies specialiųjų tarnybų kerštas už šnipinėjimo veiklą, finansiniai nesutarimai rekonstruojant Maskvos turgavietes, problemos su investicijomis į gyvenamųjų namų statybą ir pan. Ir, pasak šaltinio, nė viena iš šių versijų irgi nebuvo iki galo atmesta.
