Tokiomis įžvalgomis dalijosi neseniai Vilniaus universiteto (VU) Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos studijų centro surengtos diskusijos dalyviai. Visą nuotoliniu būdu vykusio renginio įrašą galima rasti čia.
Ekspertai diskutavo, kaip ir kodėl laimėjo talibai, kiek ta pergalė yra tvari ir ką ji reiškia Afganistanui, jo kaimynams bei likusiam pasauliui, pirmiausia – Vakarams, taigi ir Lietuvai.
Diskusija vyko praėjus 20 metų nuo amerikiečių ir jų sąjungininkų, įskaitant ir Lietuvą, karinės kampanijos Afganistane pradžios. Ji buvo pradėta 2001 m. spalio 7 d.
Tiesa, iš koalicijos pajėgų pusės šios sukakties minėti pačiame Afganistane jau nebuvo kam. Kaip žinoma, pradėjus trauktis JAV ir kitų koalicijos šalių pajėgomis, Talibanas nelauktai staigiai perėmė šalies kontrolę ir rugpjūčio viduryje pasiekė Kabulą.
„Pačių paruošti kariai paliko ant ledo“
„Mano akimis, (iš šios karinės kampanijos – red. past.) laimėjo afganistaniečiai. Turbūt taip būtų galima atsakyti, jei nesilaikysime metodologinio nacionalizmo, – pažymėjo Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto profesorius, regionistikos programos vedėjas Egdūnas Račius. – Tuos 20 metų JAV, o Lietuva – iš paskos, laikėsi to metodologinio nacionalizmo.
Jungtinės Valstijos įtaigavo ir tebeįtaigauja pasauliui, kad visuomenės organizavimo forma, kurią jos siūlo, yra optimaliausia. Galime ją pavadinti liberaliąja demokratija ar kaip nors kitaip. JAV bandė, pradžioje gal ne per prievartą, ne per gvoltą (smurtu – red. past.), vėliau – per gvoltą grūsti Afganistano visuomenei.
Mes paspringome tuo savo metodologiniu nacionalizmu. Mes įsivaizdavome, kad visi laukia rankas išskėtę tų gėrybių – liberaliosios demokratijos ir taip toliau.
Mes, Lietuva, irgi įsivaizduojame, kad JAV siūloma visuomenės organizavimo forma yra jei ne visai optimali, tai tikrai nebloga ir galime prisidėti prie to.
Ir čia išlenda senojo gerojo orientalizmo ausys: mes juk žinome, kaip geriausia gyventi, mes juk žinome ne tik kaip mes turėtume gyventi, bet ir kaip visas pasaulis. Kad ten kažkur truputį mažiau civilizuoti žmonės nesuvokia to gėrio, tai turime juos šiek tiek paauklėti truputį bizūnu, gal truputį ir morkos duoti.
Ir galiausiai jie kada nors suvoks, kokius gerus dalykus jiems siūlome. Mes paspringome tuo savo metodologiniu nacionalizmu. Mes įsivaizdavome, kad visi laukia rankas išskėtę tų gėrybių – liberaliosios demokratijos ir taip toliau.
Pasirodė, kad ne, kad afganistaniečiai nelaukia. Didžioji dalis jų absoliučiai atmetė, ir turbūt tas simbolinis judesys, kai net labai neblogai paruošta kariuomenė nekovoja… Turbūt gėdingiau negali būti. Dažnai lyginama su Vietnamu. Nepalyginama. Vietname, kiek žinau, pietiečių kariuomenė kariavo iki pat galo.
Nežinau, ar nesenoje istorijoje dar yra pavyzdžių, – buvo palikti taip tiesiogiai ant ledo net jų pačių gerai paruoštos kariuomenės.“
