2008 m., kai Kinijos sostinėje Pekine vyko vasaros olimpiada, optimistiškai tikėtasi, kad šios tarptautinės sporto varžybos taps pirmuoju žingsniu į šalies liberalizaciją ir demokratizaciją. Tokių precedentų jau būta: 1964 ir 1988 m. olimpiados sukėlė daug politinių ir socialinių permainų atitinkamai Japonijoje ir Pietų Korėjoje.
Artėjant 2008 m. žaidynėms Kinijos valdžia atlaisvino interneto apribojimus ir paskelbė leisianti numatytose „protesto zonose“ rengti demonstracijas. Taip pat žadėta po olimpiados pradėti politines bei ekonomines reformas.
„Manėme, kad tai bus naujos kelionės pradžia. Turėjome didelių lūkesčių, – prisimena laikraščio „Die Welt“ korespondentas Kinijoje Johnny Erlingas. – Tikėjausi, kad galėsiu laisviau dirbti žurnalistinį darbą, kurį iki tol valdžia griežtai kontroliavo ir reguliavo. Per olimpiadą mums buvo leista laisvai rengti reportažus. Jautėmės pakylėti.“
J.Erlingui pritaria fondo „Bertelsmann Stiftung“ Kinijos ekspertas Bernhardas Bartschas: „Manau, visi tikėjosi teigiamų permainų.“
Dabar J.Erlingas ir B.Bartschas pripažįsta klydę.
Sudužusios viltys
Prabėgus vos keliems mėnesiams po olimpiados Kinija užblokavo dar daugiau tarptautinių naujienų portalų, tarp jų ir „Deutsche Welle“. Vėliau žiniasklaidos cenzūra šalyje tik stiprėjo. Kaip praneša su cenzūra kovojanti organizacija Greatfire.org, Kinijoje blokuojami 83 404 interneto adresai. Šalies gyventojai negali nevaržomai naudotis penkiomis populiariausiomis pasaulyje interneto svetainėmis: „Facebook“, „Google“, „YouTube“, „Twitter“ ir „Wikipedia“.
J.Erlingas sako, kad nuo 2008 m. žurnalistikos laisvė Kinijoje nuolat mažėja. Per pastarąjį dešimtmetį gerokai pasikeitė valstybės ir žiniasklaidos santykiai.
„2008 m. buvęs pirmininkas Hu Jintao žadėjo, kad valdžia atlaisvins žiniasklaidos kontrolę. Prabėgus dešimčiai metų dabartiniai šalies vadovai nori, kad Kinijos komunistų partija reguliuotų ir kontroliuotų visą visų formų žiniasklaidos turinį“, – sako Pekino užsienio studijų universiteto žiniasklaidos specialistas Zhan Jiangas.
Naujas kelias
2008 m. prisimenami ne tik dėl olimpiados – į žiniasklaidos antraštes pateko ir keli kiti įvykiai. Kinijos kursą taip pat nulėmė neramumai Tibete ir valdžios susidorojimas su tibetiečių protestuotojais.
Vienas garsiausių kinų politikos apžvalgininkų Chang Pingas tvirtina, kad 2008 m. Kinijos santykiai su pasauliu iš esmės pasikeitė.
„Iki 2008 m. Kinijos valdžia tarptautinėje arenoje elgėsi ramiai. Ji žadėjo piliečiams daugiau teisių ir demokratijos. Po Pekino olimpiados kinų vadovybė radikaliai pakeitė toną. Imta tvirtinti, kad jiems nebereikia imti pavyzdžio iš Vakarų ir kad Kinijos politinė sistema pranašesnė už visas kitas sistemas, – aiškina Ch.Pingas. – Iki 2008 m. Kinijoje dažnai kalbėta apie tai, kad reikia atsiverti pasauliui, bet vėliau ši pozicija dingo iš valstybinės žiniasklaidos. Imta skelbti, esą pasaulis turėtų sekti mūsų pavyzdžiu.“
Kinija – ekonomikos jėgainė
B.Bartschas mano, kad, žvelgiant iš Vakarų valstybių perspektyvos, nuo 2008 m. padėtis Kinijoje ėmė blogėti.
„Iki Pekino olimpiados Kinija kentėjo nuo nepilnavertiškumo komplekso, o po žaidynių įgijo pasitikėjimo savimi, kuris dabar peraugo į pernelyg didelį pasitikėjimą savimi“, – sako analitikas.
Prabėgus dešimtmečiui po 2008 m. olimpiados viešųjų įsipareigojimų ir dialogo erdvė Kinijoje susitraukė. Tačiau tuo pat metu Kinija tapo ekonomikos milžine. Išaugo jos politinė įtaka visame pasaulyje.
Šiemet vykusiame kasmetiniame Kinijos politikų susitikime šalies pirmininkas Xi Jinpingas pareiškė, kad Kinija jau gali pasiūlyti pasauliui „naują politinę sistemą“. Kitaip sakant, autoritarinę politinę sistemą imama eksportuoti į kitas pasaulio vietas.
