KGB majoras Valerijus Širjajevas 1991 metų rugpjūtį atostogavo kaime, kai vieną rytą jį pažadino radijas, per kurį buvo paskelbta apie nepaprastąją padėtį.
Pranešimas buvo ypatingas – jame buvo užkoduotas kreipimasis į Sovietų Sąjungos žvalgybininkus Visiems jiems buvo liepiama tučtuojau grįžti į darbo vietas.
1991 metų rugpjūčio 19-ąją aštuoni kietosios linijos komunistai su KGB vadovu priešakyje paskelbė perimantys valdžią iš staiga pasiligojusio ir dėl to darbo tęsti negalinčio Komunistų partijos generalinio sekretoriaus Michailo Gorbačiovo.
Kai KGB majoras V.Širjajevas atvyko į Maskvą ir pradėjo skambinėti viršininkams, entuziazmo dėl pučo jis neišgirdo.
Iš tiesų M.Gorbačiovas sveikata nesiskundė – pučistai buvo jį uždarę atostogų viloje Kryme ir turėjo tikslą suplėšyti visas šalies lyderio reformas, plačiai vadinamas perestroika. Pučo organizatoriai buvo įsitikinę, kad atvirumo (glasnost, – red.) politika Sovietų Sąjungą atves į katastrofą.
Kelias dienas šalies likimas iš tikrųjų kybojo ant plauko. Bet kai minėtasis KGB majoras V.Širjajevas atvyko į Maskvą ir pradėjo skambinėti viršininkams, entuziazmo dėl pučo jis neišgirdo.
„Šitie žmonės nesupranta, ką daro, – telefonu vyrui pareiškė jo bosas. – Jie pasmerkti. Dvi dienos, ir perversmas baigsis.“
B.Jelcinas užsilipo ant tanko
Tokia prognozė buvo teisinga. Penktadienį minimos 25-osios Maskvoje žlugusio pučo metinės, o naujienų agentūros AP žurnalistai šia proga bendravo su Sovietų Sąjungai lemtingų įvykių dalyviais ir liudininkais.
Dešimtys tūkstančių maskviečių tada išėjo į miesto gatves, kad apgintų šalyje šaknis įleidusią demokratiją. Tada į žmonių pusę stojo ir daugybė kariškių bei net KGB pareigūnų – visa tai lėmė, kad perversmas nepavyko.
Kas buvo vėliau, žino visi. Pučo žlugimas buvo Sovietų Sąjungos pabaigos pradžia ir Rusijos prezidento Boriso Jelcino šlovės valanda – jis pučo įkarštyje užsilipo ant tanko ir tapo demokratijos šalyje simboliu.
Ne perestroiką pradėjęs M.Gorbačiovas, o B.Jelcinas po 1991-ųjų rugpjūčio tapo neginčijamu naujosios Rusijos lyderiu, nors jau kiek anksčiau, tų pačių metų birželį buvo išrinktas Rusijos sovietinės respublikos prezidentu.
Ironiška, bet dabartinis Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, kuris yra pavadinęs Sovietų Sąjungos griūtį „didžiausia geopolitine katastrofa“ XX amžiuje, būtent faktui, kad pučas žlugo, gali dėkoti už savo karjerą.
Ieškojo užsienio žurnalistų
1991 metų vasarą M.Gorbačiovas iš paskutiniųjų stengėsi išgelbėti merdinčią Sovietų Sąjungą. Valstybės vadovas jau buvo pritaręs planui pripažinti Rusijos ir kitų 14 sovietinių respublikų suverenumą mainais į centrinės vyriausybės Maskvoje išsaugojimą.
Sutartis turėjo būti pasirašyta rugpjūčio 20-ąją, tad sąmokslininkai nutarė veikti. Vedini KGB vadovo Vladimiro Kriučkovo, jie uždarė atostogaujantį M.Gorbačiovą jo viloje Kryme ir paskelbė apie SSRS Valstybinio ypatingosios padėties komiteto įkūrimą.
O į Maskvą šios perversmininkų grupės įsakymu pradėjo riedėti šimtai šarvuočių. Tuo metu B.Jelcinas, jo apsaugininkas Aleksandras Koržakovas ir artimiausi patarėjai susėdo į automobilius ir išvažiavo Baltųjų rūmų link.
Nuotaika buvo niūri. Šis improvizuotas konvojus pakeliui aplenkė ne vieną tanką.
A.Koržakovas vėliau prisiminė, kaip nušvito B.Jelcino akys, kai jis pamatė Baltuosius rūmus – vyriausybės būstinę – apsupusius protestuotojus
Tačiau B.Jelcinui ir jo palydai netrukus atsirado ūpas. A.Koržakovas vėliau prisiminė, kaip nušvito B.Jelcino akys, kai jis pamatė Baltuosius rūmus – vyriausybės būstinę – apsupusius protestuotojus: „Visi tada nusiramino – supratome, kad žmonės, maskviečiai, yra mūsų pusėje.“
Tarp demonstrantų tą dieną buvo ir 18-metis geologijos studentas Leonidas Ragozinas. Jaunuolis nekreipė dėmesio į savo tėvų prašymus nevykti prie barikadų.
„Kai atvažiavau prie Baltųjų rūmų, pamačiau galybę žmonių. Tūkstančiai maskviečių rikiavosi į eiles, taip sudarydavo gyvuosius skydus. Smarkiai lijo, bet šimtai savanorių vaikščiojo su maisto puodais ir arbatos virduliais“, – prisiminė L.Ragozinas.
Vien protestuotojų, žinoma, nebuvo gana. Pučo organizatoriai įsakė nespausdinti laikraščių ir užčiaupė televiziją – tai reiškė, kad B.Jelcinui buvo iš esmės neįmanoma paskleisti žinią apie puolamą demokratiją.
Antai kai asmeninis B.Jelcino fotografas, valstybinės naujienų agentūros TASS darbuotojas Dmitrijus Sokolovas užfiksavo tankus prie Baltųjų rūmų, jo viršininkai reagavo taip: „Kam mums reikia šitų nuotraukų? Jau turime vaizdų iš Komiteto.“
D.Sokolovas teigia, kad iniciatyvos ėmėsi pats B.Jelcinas. Jis paragino fotografą surasti užsienio žiniasklaidos atstovų, kurie išsiųstų nuotraukas į Vakarus.
KGB pareigūnai maištavo prisigerdami
Kai kurie protestuotojai bandė kalbėtis su tankų, prišliaužusių prie Baltųjų rūmų, įgulomis. O vienas tokių pokalbių įtikino aukšto rango kariškį ir šešių tankų įgulas pereiti į B.Jelcino ir demokratijos pusę.
Majoro Sergejaus Jevdokimovo batalionas buvo pažadintas 6 val. ryto – kariams buvo įsakyta vykti į Maskvą. Niekas nesuprato, kam tankų batalionas reikalingas miesto centre, o S.Jevdokimovas iškart įtarė, kad kažkas ne taip.
„Kai atvažiavome prie Baltųjų rūmų ir suvokėme, kas vyksta, nusprendžiau, kad nedarysiu nieko, kas gali kainuoti žmonių gyvybes“, – pasakojo majoras.
Kiek vėliau, kai B.Jelcino dešinioji ranka Aleksandras Ruckojus paklausė jo apie sąmokslininkus ir pasidomėjo, ar S.Jevdokimovas padės prodemokratinėms jėgoms, majoras išsyk atsakė: „Taip. Jie nusikaltėliai.“
Su panašiomis vidinėmis dilemomis tądien Maskvoje kovojo ir daugiau kariškių bei KGB pareigūnų. V.Širjajevas atvyko į darbą, bet kadangi formaliai buvo išėjęs atostogų, neprivalėjo suiminėti už demokratiją pasisakančių deputatų.
Tiems KGB pareigūnams, kurie oficialiai dirbo, tokių areštų vykdymas buvo privalomas. Bet jie įsakymui nepakluso.
„Staigiai suradome žmonių, kurie šventė gimtadienį, ir prisigėrėme. Sprendimas buvo visiškai rusiškas. Juk čia nebaudžiama už gėrimą darbo metu? Tave gali sudrausminti, atleisti iš darbo, pažeminti karinį rangą, bet į kalėjimą tikrai nekiš“, – teigė V.Širjajevas.
Anot jo, dar dešimtys kolegų nusprendė ne gerti darbe, o paskambinti ir apsimesti susirgę. Kiti kelias valandas stovėjo prie darbovietės durų ir rūkė – jie buvo apsisprendę neprisidėti prie pučo.
„Visi suvokė, kokia visa tai katastrofa. Mums buvo paliepta paklusti absoliučiai neteisėtiems įsakymams, kurie galėjo privesti prie pilietinio karo Rusijoje“, – tvirtino V.Širjajevas.
Posūkis atgal autoritarizmo link
Praėjo dvi dienos, kol KGB vadovas V.Kriučkovas suvokė, kad pavaldiniai jo neklauso. Sąmokslininkai susisiekė su B.Jelcinu ir pranešė, kad atšauks kariškius bei leis M.Gorbačiovui grįžti į Maskvą.
„Atsimenu, kaip Kriučkovas susilenkęs bėgo per KGB kiemą savo juodo limuzino link. Tie, kurie kieme rūkė, šaukė: „Šiukšle, ar dabar patenkintas?“ Jie apmėtė mašiną nuorūkomis“, – pasakojo V.Širjajevas.
Jis pasitraukė iš Rusijos saugumo tarnybų 1994 metais, o dabar yra vienas nepriklausomo laikraščio „Novaja gazeta“ vadovų.
Valdant Vladimirui Putinui politinė sistema Rusijoje vėl pasuko autoritaizmo link – buvęs KGB agentas centralizavo valdžią, užvaldė žiniasklaidą ir modernizuoja kariuomenę.
V.Kriučkovas ir dar šeši perversmininkai buvo suimti. Vienintelis Borisas Pugo nusižudė dar prieš areštą. Tiesa, 1994 metais sulaikytiesiems buvo pritaikyta amnestija, o dalis jų netgi grįžo į valstybės tarnybą.
1991-ųjų Sovietų Sąjunga jau neegzistavo. Tačiau valdant Vladimirui Putinui politinė sistema Rusijoje vėl pasuko autoritarizmo link – nuo 2000-ųjų šalyje šeimininkaujantis buvęs KGB agentas centralizavo valdžią, užvaldė žiniasklaidą ir modernizuoja kariuomenę.
Vis dėlto tie, kurie atsimena 1991 metų rugpjūčio krizę, sako, kad totalitarizmas jau niekada nebegrįš.
„Dabartinis režimas represyvus, bet laisvė – ne tik laisvas balsavimas už partijas, – sako L.Ragozinas, dabar dirbantis laisvai samdomu žurnalistu. – Tai ir galimybė pasirinkti gyvenimo būdą bei profesiją, keliauti. Viso to Sovietų Sąjungoje trūko.“
Pučui skirti renginiai putinizmo laikotarpiu tapo kuklūs. Juos sunku palyginti su įspūdingais šou, kuriais minima Pergalės diena. Tiesa, šiemet Maskvoje numatyta specialių paskaitų, koncertų, parodų.
Kaip susiklostė gyvenimas pagrindiniams rugpjūčio įvykių dalyviams?
B.Jelcinas, kurio reitingai buvo pramušę dugną, 1999 metų pabaigoje paskelbė apie atsistatydinimą. Bet šalia jo ant tako stovėjęs Viktoras Zolotovas šiemet buvo paskirtas naujos Nacionalinės gvardijos vadovu.
Kito apsaugininko A.Koržakovo Rusijos politikoje jau nebėra – B.Jelcinas atleido jį per 1996 metų prezidento rinkimų kampaniją.
Majoras S.Jevdokimovas karinėje bazėje prie Maskvos po pučo buvo sutiktas su panieka: „Aplink mane visi kalbėjo, kad aš sulaužiau priesaiką ir panašiai. Bet aš sakiau ir sakysiu, kad priesaiką sulaužė tie, kurie stojo į perversmininkų pusę. Aš likau ištikimas demokratijai.“
