Vakarų pareigūnai sako, kad labiausiai pažeidžiamos gali būti NATO ar Europos Sąjungai nepriklausančios šalys, įskaitant Ukrainos kaimynę Moldovą ir Rusijos kaimyną Sakartvelą, anksčiau priklausiusius Sovietų Sąjungai, taip pat Balkanų valstybes Bosniją ir Kosovą.
Tačiau analitikai įspėja, kad Maskvos tiesioginės karinės intervencijos ar bandymų destabilizuoti politinę padėtį pavojus gali kilti net NATO narėms, tokioms kaip Rusijos pašonėje esančios Baltijos valstybės ir Juodkalnija.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas „nuo pat pradžių sakydavo, kad kalba ne vien apie Ukrainą“, pažymėjo Michalas Baranowskis, JAV strateginių studijų centro „German Marshall Fund“ (GMF) Varšuvos biuro direktorius.
„Jis pasakė mums, ką nori daryti, kai pateikė savo reikalavimus, apimančius vyriausybės Kyjive pakeitimą... Jis taip pat kalbėjo apie NATO rytinį sparną ir likusią Rytų Europos dalį“, – interviu naujienų agentūrai AP sakė M.Baranowskis.
Ukrainai atkakliai priešinantis prieš dvi savaites pradėtam Rusijos puolimui, M.Baranowskis sakė, kad „dabar ne visai aišku, kaip jis sieks savo kitų tikslų“.
Tačiau JAV prezidento Joe Bideno administracija puikiai supranta didelį susirūpinimą Rytų ir centrinėje Europoje, kad karas Ukrainoje gali būti tik didesnio puolimo prieš buvusio Varšuvos pakto nares įžanga siekiant atkurti Maskvos dominavimą regione.
ES užsienio politikos vadovas Josepas Borrellis yra sakęs, kad „Rusija Ukrainoje nesustos“.
„Esame susirūpinę dėl kaimynų Moldovos, Sakartvelo ir Vakarų Balkanų, – sakė jis. – Turime stebėti Vakarų Balkanus, ypač Bosniją, galinčią susidurti su Rusijos [vykdomu] destabilizavimu.“
Naujienų agentūra AP apžvelgia padėtį regione.
Moldova
Kaip ir jos kaimynė Ukraina, buvusi sovietinė Moldova susiduria su separatizmu šalies rytuose, ginčijamame Padniestrės regione, kur dislokuota 1,5 tūkst. rusų karių. Nors Moldova laikosi karinio neutralumo ir neturi planų prašytis į NATO, prasidėjus Rusijos invazijai Ukrainoje Kišiniovas oficialiai kreipėsi dėl narystės ES, skubiai bandydamas stiprinti ryšius su Vakarais.
2,6 mln. gyventojų turinti šalis yra tarp skurdžiausių Europoje, bet priima dešimtis tūkstančių nuo karo bėgančių ukrainiečių. Rusijos invazija pakurstė susirūpinimą Moldovoje ne vien dėl humanitarinės krizės, bet ir dėl nuogąstavimų, kad V. Putinas galėtų bandyti sujungti separatistinę Padniestrę su Ukraina per pastarosios strateginį Odesos uostamiestį.
JAV valstybės sekretorius Antony Blinkenas praėjusią savaitę apsilankė Moldovoje ir pažadėjo: „Palaikome Moldovą ir visas kitas šalis, galinčias susidurti su tokia pačia grėsme.“
Pasak Moldovos prezidentės Maios Sandu, kol kas nėra požymių, kad Rusijos pajėgos Padniestrėje pakeitė savo pozicijas. Tačiau ji akcentavo kilusį susirūpinimą.
„Šiame regione nebėra galimybių mums jaustis saugiems“ – sakė ji.
Sakartvelas
2008 metų rugpjūtį, kai Sakartvelo vyriausybės pajėgos nesėkmingai pabandė atgauti Maskvos remiamos separatistinės Pietų Osetijos provincijos kontrolę, tarp Rusijos ir Sakartvelo kilo karas. Rusija per penkias dienas sutriuškino kartvelų kariuomenę, žuvo šimtai žmonių. Vėliau Rusija pripažino Pietų Osetiją ir Abchaziją – kitą Sakartvelo separatistinį regioną – nepriklausomomis valstybėmis ir padidino savo karinį kontingentą jose.
Provakarietiškos pakraipos Sakartvelo vyriausybė pasmerkė Rusijos invaziją į Ukrainą, bet nepademonstravo tokio paties solidarumo, kokį Kyjivas demonstravo per Rusijos ir Sakartvelo karą. Šimtams kartvelų savanorių valdžia neleido prisidėti prie tarptautinės brigados, Ukrainoje kovojančios su Rusija.
Regimai neutrali Sakartvelo pozicija paskatino tūkstančius žmonių dalyvauti naktiniuose mitinguose Tbilisio centre, solidarizuojantis su Ukraina. Praėjusią savaitę Sakartvelo vyriausybė paprašė priimti šalį į ES, nors keliomis dienomis anksčiau skelbė, kad augant nuogąstavimams dėl Rusijos galimos invazijos nespartins pastangų dėl narystės bloke.
Baltijos valstybės
Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje vis dar gyvi prisiminimai apie sovietų valdymą. Rusijai įsiveržus į Ukrainą, NATO greit ėmėsi stiprinti savo kontingentus rytinio sparno šalyse, o Vašingtonas pažadėjo papildomą paramą.
Baltijos šalių gyventojams, ypač vyresnio amžiaus, dar gyvenusiems prie sovietų valdžios, įtampa prieš vasario 24 dieną pradėtą invaziją priminė masinius trėmimus ir pusę šimtmečio trukusią priespaudą. Šias tris valstybes Josifas Stalinas aneksavo per Antrąjį pasaulinį karą, o nepriklausomybę jos atgavo tik 1990–1991 metais byrant Sovietų Sąjungai.
2004 metais Baltijos šalys įstojo į NATO, užsitikrindamos karinę JAV ir jų sąjungininkių Vakaruose apsaugą. Lietuva, Latvija ir Estija sako, jog NATO būtina demonstruoti tyžtą ne tik žodžiais, bet ir dislokuotais kariais.
„Rusija visuomet matuoja karinę galią, bet taip pat [vertina] ir šalių valią kovoti, – sakė Latvijos gynybos ministerijos valstybės sekretorius Janis Garisonas. – Kai tik pamatys kokią nors silpną vietą, jie ja pasinaudos.“
A.Blinkenas pirmadienį viešėdamas Rygoje, sakė, kad Baltijos valstybės „suformavo demokratinę sieną, dabar saugančią nuo autokratijos bangos“. kurią Europoje stumia Rusija.
Balkanai
Rusijos kariuomenei būtų sunku pasiekti Balkanus nesusirėmus su NATO pajėgomis, dislokuotomis visose kaimyninėse šalyse. Tačiau Maskva galėtų destabilizuoti šį regioną ir tai jau daro, padedant sąjungininkei Serbijai, rusų ginkluojamai tankais, moderniomis oro gynybos sistemomis ir karo lėktuvais.
Kremlius šį regioną visuomet laikė savo įtakos sfera, nors jis niekada nepriklausė sovietų blokui. Per niokojamus 10-ojo dešimtmečio pilietinius karus Balkanuose žuvo mažiausiai 120 tūkst. žmonių, milijonai gyventojų neteko namų. Serbija, didžiausia Vakarų Balkanų valstybė, bendrai yra kaltinama pradėjusi šiuos karus, nes bandė brutalia jėga užkirsti kelią savo vadovautos Jugoslavijos subyrėjimui. Tos pastangos primena dabartinius Rusijos bandymus karine jėga įtraukti Ukrainą atgal į savo orbitą.
Vakaruose nuogąstaujama, kad promaskvietiška Serbijos vadovybė, kuri atsisakė prisidėti prie tarptautinių sankcijų Rusijai, dėmesiui nukrypus į Ukrainą gali bandyti toliau destabilizuoti savo kaimynes, ypač Bosniją, kur serbų mažuma grasina atskirti savo teritorijas nuo federacijos ir prijungti jas prie Serbijos. Serbijos pareigūnai ne kartą neigė, kad kišasi į kaimyninių valstybių reikalus, bet nebyliai remia Bosnijos serbų ir jų lyderio Milorado Dodiko separatistinius žingsnius.
Rusijos ambasada Bosnijos sostinėje Sarajeve pernai įspėjo, kad jei Bosnija žengs žingsnių narystės NATO link, „mūsų šalis turės reaguoti į šį priešišką veiksmą“. Prisijungimas prie NATO privers Bosniją pasirinkti „karinės ir politinės konfrontacijos“ šalį, pareiškė rusų ambasada.
ES taikdariai Bosnijoje paskelbė papildomai dislokuojantys šioje šalyje maždaug 500 karių dėl tarptautinės saugumo padėties „prastėjimo, galinčio paskleisti nestabilumą“.
Kosovas, kuris 1999 metais, po NATO aviacijos karo su serbų pajėgomis, atsiskyrė nuo Serbijos, Rusijai užpuolus Ukrainą paprašė JAV įkurti jo teritorijoje nuolatinę karinę bazę ir paspartinti jo integraciją į Aljansą.
„Norint užtikrinti Vakarų Balkanuose taiką, saugumą ir stabilumą, būtina skubiai paspartinti Kosovo stojimą į NATO ir turėti nuolatinę amerikiečių pajėgų bazę“, – socialiniame tinkle „Facebook“ parašė Kosovo gynybos ministras Armendas Mehajas.
Serbija pareiškė, kad tai nepriimtina.
Kosovo 2008 metų nepriklausomybės deklaraciją pripažino daugiau kaip 100 šalių, daugiausia Vakaruose, tačiau to nepadarė nei Rusija, nei Serbija.
Buvusi Rusijos sąjungininkė Juodkalnija, 2017 metais įstojusi į NATO, dėl karo Ukrainoje įvedė sankcijų Maskvai. Juodkalnija laikoma antra stojančiųjų į ES eilėje Vakarų Balkanuose. Šalyje įtampą kelia pasidalijimas į provakarietiškos politikos šalininkų ir proserbiškų bei prorusiškų jėgų stovyklas.
Rusija ne kartą įspėjo Juodkalnijos provakarietišką prezidentą Milo Djukanovičių, kuriam vadovaujant maža valstybė prie Adrijos jūros įstojo į NATO, kad šis žingsnis buvo neteisėtas ir žengtas be visų juodkalniečių sutikimo.
