Vienoje Kolombo vaikų ligoninių penkiametė naktimis drebėdama ir tyliai verkdama vartosi lovoje. Gydytojai dėl jos, Diduni Nihansos, nerimauja: mergaitės paakiai pajuodę, ji nekalba. Kai savižudis sprogdintojas detonavo sprogmenį Šv.Sebastiano bažnyčioje, nužudydamas apie 100 žmonių, sprogimas jai smogė tokia jėga, kad iš mergaitės plaučių paplūdo kraujas.
Po išpuolių praėjus kiek daugiau nei savaitei, Šri Lankos gatvės ir keliai nebėra tušti. Komendanto valanda – panaikinta, daugelis socialinių tinklų tam tikru dienos metu yra atblokuoti. Daugeliui gyvenimas ėmė grįžti į senas vėžes.
Tačiau ne jauniausiai Šri Lankos kartai. Pareigūnai mano, kad iš 253 žuvusiųjų per išpuolius 50 buvo vaikai. Dar dešimtys – smarkiai sužeisti. Ligoninėje lankęsi „The New York Times“ žurnalistai matė akį praradusią septynmetę, į komą panirusį keturmetį. Daugybė vaikų patyrė sunkius vidinius sužalojimus, kai kurių kūnus dengia nudegimai.
Vis dėlto, giliausi randai nėra fiziniai.
Daugybė žmonių savo akimis regėjo baisiausias įmanomas scenas: kūnus nutrauktomis dalimis, krauju padengtas grindis. Gedulo paralyžiuoti tėvai stebi, kaip vaikų karstai dingsta žemėje.
Daugiau nei 25 metus tvyrojusi etninė įtampa tarp sinhalų daugumos ir tamilų mažumos beveik suskaldė valstybę į dvi dalis. Tačiau karas su sukilėliais tamilų „tigrais“ baigėsi 2009-aisiais, su konflikto pabaiga atsirado viltis, kad jauniausia šrilankiečių karta bus pirmoji per pastaruosius dešimtmečius, kuri nematys išplitusio smurto.
Grįžta karo taisyklės
Iki šių Velykų jaunesni nei 10-ies metų vaikai nebuvo girdėję apie komendanto valandą, nebuvo jautę bombų drebinamos žemės virpesių ir nežinojo, ką reiškia regėti mirtį.
Tačiau Šri Lanka šiuo metu ima priminti konflikto laikus – gatvėje patruliuoja kareiviai, buvo įvestos senos karo dienų taisyklės. Pavyzdžiui, vaikai į mokyklas knygas turi neštis permatomose kuprinėse, kad būtų akivaizdu, jog jie nesineša bombų.
Pirmadienį šalies prezidentas paskelbė, kad dėl praėjusią savaitę įvestos nepaprastosios padėties uždraudžiami bet kokie veido apdangalai, neleidžiantys identifikuoti asmens. Panašu, kad šis draudimas buvo nutaikytas į musulmonių moterų dėvimus nikabus ir burkas.
„The New York Times“ rašo, kad šalyje kyla sudėtingi klausimai. Šrilankiečio Asangos Abeyagoonasekeros du mažamečiai sūnūs kamantinėja: „Kodėl žmonės sprogdina bombas?“
Jis ir jo šeima per plauką paspruko nuo mirties „Shangri La“ viešbutyje, kuriame nuo bombų žuvo 33 žmonės. Bėganti iš įvykio vietos Abeyagoonasekų šeima buvo priversta kirsti krauju ir nuplėštomis kūnų dalimis padengtas grindis. A.Abeyagoonasekera su žmona bandė uždengti vaikams akis, tačiau jie spėjo pamatyti skerdynes.
Šri Lankos Gynybos ministerijoje užsienio politikos ekspertu dirbantis A.Abeyagoonasekera, kurio tėvas žuvo kare, bandė atsakyti į sūnų klausimus.
„Yra blogų žmonių, kurie kartais sprogdina bombas“, – sakė jis vaikams ir liepė nesijaudinti, kadangi superdidvyris visus išgelbės.
Tačiau baimė niekur nedingo. Kai A.Abeyagoonasekera ruošiasi eiti į darbą, jo jauniausias sūnus apsikabina tėvą ir nenori išleisti iš namų.
Sudėtingi pokalbiai
Tokių nelengvų pokalbių turėjo ir šrilankietė Renuka Kumari. Prie nedidelio namo, stūksančio netoli Šv.Sebastiano bažnyčios, ji bandė paguosti 7 metų amžiaus dukrą Biguni.
Iš aštuonių per Velykas įvykdytų atakų, Šv.Sebastiano bažnyčia Negombo mieste nukentėjo labiausiai. Savižudis sprogdintojas į sausakimšą bažnyčią įėjo ant pečių nešdamas kuprinę, kurioje – daugiau nei 45 kg sveriantys sprogmenys.
Sprogimas nunešė beveik visą bažnyčios stogą, ant žmonių galvų ėmė kristi sunkios čerpės.
Dabar R.Kumari šeimoje naktys – sudėtingos, nes Biguni miega neramiai. Jos tėvas mergaitę sūpuoja, tačiau Biguni užmigus ją ima kankinti košmarai. Pabudusi Biguni klausinėja, ar jos senelė bus išleista iš ligoninės. R.Kumari nežino, kaip pasakyti, kad mergaitės senelė mirė.
„Esame visai palūžę“, – „The New York Times“ žurnalistams sakė R.Kumari.
Daugybė šrilankiečių tėvų yra įsiutę. Jie nori žinoti, kodėl šalies vadovai, dvi savaitės iki atakos gavę Indijos žvalgybininkų įspėjimą, nedarė nieko, kad sustabdytų išpuolius.
Dideliame, negausiai apstatytame kambaryje Ranjeeva Silva sudrebėjo. Jo 12 metų amžiaus sūnus Eanosh Lakwinas Silva, galėjęs daug pasakoti apie Šri Lankos karalius, mėgęs Lionelį Messi ir iš molio bei popieriaus konstruoti įvairius objektus, žuvo.
Prie jo priėjo giminaitis. Vyrai kalbėjo, kad jiems visai nerūpėtų, jei visi Šri Lankos politikai mirtų. Jie tikino, kad vyriausybės demonstruojamas pyktis tėra šou.
„Prieš žiniasklaidą visi ginčijasi, tačiau galiausiai parlamente kartu valgo“, – teigė R.Silva.
R.Silva lūžinėjančiu balsu teigė, kad jo sūnaus mėgstamiausias dalykas buvo „apkabinti ir dalintis“.
***
Vaikų ligoninėje sprogimo sužalotas vaikas koridoriumi vilko koją. Koridoriaus gale giminaičiai pamainomis prižiūri Diduni, susiraičiusią embriono poza.
Mergaitės tėvas Dinesh Suranga Sanjeewe sakė, kad prieš du mėnesius beveik visa jo šeima iš Neapolio Italijoje, kurioje jis dirbo ilgus metus, persikėlė į Šri Lanką. D.S.Sanjeewe iš Europos parsivežė ne tik Diduni, bet ir dar vieną dukrą bei 8 mėnesių sulaukusį kūdikį.
Jis ir jo žmona Disna Shyamali nekantravo grįžti į Šri Lanką: norėjo, kad vaikai lankytų mokyklas, kuriose stipriau mokoma anglų kalbos, taip pat norėjo gyventi erdvesniuose namuose. Negombe jie statosi namą.
Kol šeima kūrėsi Šri Lankoje, D.S.Sanjeewe buvo Italijoje. Kai Velykų dieną kaimynai iš Negombo jam paskambino ir papasakojo apie sprogdinimus, jis kiek įmanoma greičiau nusipirko lėktuvo bilietą. Greitai sulaukė dar vieno skambučio – jam pranešė, kad kūdikis žuvo.
Kartais jo žmona miega prie savęs spausdama kūdikio nuotrauką. Matydama kūdikio rūbelius ji verkia. Moteris gedi savo motinos, kuri sprogimo metu ant kelių laikė kūdikį.
Tėvai kol kas nepasakė Diduni apie broliuko mirtį – nežino, kada tam ateis tinkamas metas.
