Suprasti akimirksniu
Mažiau nei po mėnesio paaiškės, kas taps naujuoju JAV prezidentu. Taip pat paaiškės, kokį poveikį naujasis prezidentas turės karui Ukrainoje.
Žinome, koks prezidentas yra Donaldas Trumpas, ir žinome, ką jis viešai yra sakęs apie karo nutraukimą. Pastarasis jo pareiškimas – kaltinimas Volodymyrui Zelenskiui, kad jis leido prasidėti karui.
Apie Kamalą Haris iš tikrųjų nieko nežinome. Matėme ją kaip viceprezidentę, bet tiksliai nežinome, kokie būtų jos, kaip JAV prezidentės, sprendimai ir kokia komanda juos įgyvendintų.
Praėjusią savaitę Ukrainos prezidentas Ukrainos parlamentui, Europos Vadovų Tarybai ir NATO pristatė savo pergalės planą. Tai padaryti JAV prezidento rinkimų išvakarėse ir naujosios Europos Komisijos darbo pradžioje yra protinga.
Ukraina nori daugiau pagalbos, tačiau turėdama pergalės planą ji žvelgia toliau nei tik į mūšio lauką. To turėtume pasimokyti ir mes.
Ukrainos prezidentas V.Zelenskis pakartojo, kad teritorijų atidavimas Rusijai negali būti taikos sudedamoji dalis.
Akivaizdu, kad jis tuo tiki, tačiau, žvelgiant į artimiausią laikotarpį, Ukraina neturi jėgų išstumti Rusiją iš savo teritorijos.
Neatmetama galimybė, kad atsiras koks nors kintamasis, kuris pakeis šią padėtį. Tai gali būti labai padidėjusi Vakarų pagalba, Rusijos ekonomikos žlugimas, Vladimiro Putino mirtis arba perversmas Maskvoje.
Nė vienas iš šių variantų nėra neįmanomas, tačiau artimiausiu metu labai mažai tikėtinas.
Taigi, nėra neįmanoma, kad konfliktas liks „įšaldytas“ dabartinėje linijoje arba kad ilgesnį laiką tęsis mažo intensyvumo karo veiksmai.
Paprastai pabrėžiama, kad Rusija paliaubas arba konflikto įšaldymą dabartinėje linijoje išnaudotų savo atsargoms papildyti, ir netrukus karas vėl prasidėtų.
Taip, tokia įvykių raida yra įmanoma ir gana didelė tikimybė, kad taip įvyktų, nebent Ukraina pultų pirma.
Tarkime, karo veiksmai sustoja ties dabartine linija. Abi šalys turi kelerius metus, kad sugrąžintų savo pajėgas į pagrindinę kovinę formą.
Rusija yra atgaivinusi kai kurias savo karinės pramonės šakas, tačiau naujesnė karinė įranga šiuo metu plačiu mastu negaminama. Daug dirbama remontuojant senas karinės technikos atsargas.
Tokios įvykių eigos pavyzdys istorijoje nebūtų naujas.
Kalbant apie raketas ir atakos dronus, Kremlius pasikliauja Šiaurės Korėja ir Iranu. Tuo pačiu Rusijos ekonomika neturi tvaraus augimo ir nesukuria realios gerovės.
Šiuo metu Ukraina gali būti tikra Vakarų parama, padedančia skatinti ekonomiką, kurti valstybę ir modernizuoti kariuomenę. Ukrainoje jau yra daug vakarietiškų technologijų, kurios yra pranašesnės už rusiškus analogus.
Taip pat dideliu mastu kuriama nauja karyba, o dėl Vakarų tiekimo sunkumų ar nepagrįstų draudimų plėtojama ir karinė pramonė.
Per artimiausius kelerius metus Ukraina galėtų įtvirtinti savo karinę pramonę taip, kad Vakarų šalims tai galėtų tapti iššūkiu – Ukrainos potencialas gaminti pigesnius ir šiuolaikiniame kare išbandytus ginklus žlugdo daugelį Vakarų ginklų gamintojų.
Taigi, neatmestina, kad po galimos karo pertraukos Ukraina pirmoji pradėtų pulti, pradėdama laisvinti savo okupuotas teritorijas. Kaip matyti iš atakų Kursko srityje ir Rusijos teritorijoje, Kyjivas nesibaimina atakuoti.
Tokios įvykių eigos pavyzdys istorijoje nebūtų naujas.
1991 m. prasidėjo Kroatijos nepriklausomybės karas, dėl kurio susikūrė vadinamoji marionetinė Krajinos valstybė, norėjusi būti Serbijos dalimi.
Konfliktas tarp serbų ekstremistų ir Kroatijos pajėgų greitai peraugo į plataus masto karinę operaciją. Tuo metu Kroatijos policijai trūko ginklų ir teko jų pirkti juodojoje rinkoje.
Be to, subyrėjus Jugoslavijai, Kroatijos policiją daugiausia sudarė serbai.
Jei didžiausi paramos teikėjai sumažins savo paramą, Ukraina susidurs su labai sunkiais pasirinkimais.
Naujai sukurtai policijai priešinosi Serbijos ginkluoti separatistai ir buvusios Jugoslavijos kariuomenė, kuri tuo metu buvo viena didžiausių Europoje.
Dėl karo veiksmų buvo okupuota apie 30 proc. Kroatijos teritorijos.
Tačiau 1995 m. Kroatija pati pradėjo laisvinti teritoriją, ir galiausiai serbų okupacija baigėsi.
Tokia padėtis tapo įmanoma dėl pasikeitusios aplinkos, kai Serbija buvo nykstanti šalis, o Kroatija – auganti. Politinė situacija pasaulyje per tuos metus taip pat neatpažįstamai pasikeitė.
Panašios tendencijos pastebimos Ukrainoje ir Rusijoje.
Žinoma, tokiam scenarijui atsirasti yra kelios būtinos sąlygos.
Pavyzdžiui, sankcijų Rusijai ir Iranui tęsimas, Irano silpnėjimas konflikte su Izraeliu, Vakarų bendradarbiavimo su Rusija stoka, nuolatinis ir veiksmingas spaudimas Maskvos energetikos sektoriui, plataus masto parama Ukrainai, veiksminga Ukrainos kova su korupcija ir pan.
Jei dabartinės tendencijos išliks, karo pabaiga Ukrainoje kitais metais mažai tikėtina.
Vakaruose jaučiami karo nuovargio požymiai, nuolat pasigirsta raginimų siekti taikos ar derybų.
Jei didžiausi paramos teikėjai sumažins savo paramą, Ukraina susidurs su labai sunkiais pasirinkimais.
Tikimės, kad pagalba įgyvendinant pergalingą planą padidės, tačiau protinga nepamiršti Kroatijos pavyzdžio.
