„Tylusis“ (rus. – Тихий) gimė Samaros srities Toljačio mieste ir visą gyvenimą dirbo statybininku. Pastaruoju metu vyras darbo reikalais dažnai lankydavosi Ukrainoje. 2022 m. vasarį jis persikėlė į naują objektą netoli Kyjivo, tačiau karas pakeitė jo planus.
Vasario 24 d. rytą jis sėdėjo virtuvėje ir gėrė kavą. „Iš pradžių tiesiog negalėjau tuo patikėti. Tik atskridus trečiai raketai supratau, kad vis dėlto prasidėjo. Surinkau savo šeimą, pasislėpėme rūsyje, ten ir sėdėjome“, – pasakoja kovotojas.
Vasaros pradžioje jis pateikė paraišką stoti į legioną. Tuomet praėjo kelis patikrinimus, du mėnesius mokėsi ir išvyko į frontą. „Kodėl mano šaukinys toks? Kaip jau pastebėjote, aš nelabai mėgstu kalbėti, – nusijuokė jis, – viską darau tyliai.“
-
Ukrainos kare kovojantis lietuvis – apie motyvaciją, pasirengimą operacijoms ir mirties baimę
-
Užsieniečiai, kovojantys už Ukrainą – kas jie ir kokie jų motyvai?
-
Už Ukrainą kovojantis Rusijos laisvės legionas – paslapčių gaubiamas karinis dalinys
-
Ukrainos fronto išminuotojas R.Armaitis papasakojo, ką patyrė: „Karas nemėgsta labai drąsių ir bailių“
-
„Ne išdavikas“: rusai, kovojantys kartu su Ukrainos pajėgomis
„Tylusis“ sakė, kad neketina grįžti į Rusiją ir kovoja tik už Ukrainos išlaisvinimą: „Tai viskas. Aš ant Rusijos užbraukiau kryžių. Nenoriu nieko apie juos žinoti po to, ką jie padarė prie Kyjivo ir kituose Ukrainos miestuose.“
„Cezariui“ (rus. – „Цезарь“) 50 metų. Kilęs iš Sankt Peterburgo. Pagal išsilavinimą yra mokytojas, visą gyvenimą dirbo treneriu. Vasaros pradžioje jis įstojo į legioną:
– Prieš karą pasitraukiau iš politinio gyvenimo, nes supratau, kad mano šalis beviltiškai serga. Vasario 24-ąją ištiko šokas. Mano vaikai su ašaromis akyse žiūrėjo į mane ir klausė: „Tėti, kaip taip gali būti? Kaip Rusija galėjo užpulti Ukrainą? Ką daryti?“ Pasakiau jiems, kad nesijaudintų, nes Ukraina vis tiek laimės. Antrąją invazijos dieną man tapo aišku, kad ji buvo surengta labai nevykusiai ir todėl greitai baigsis. Operatyviniu požiūriu tai buvo beprotnamis. Mechanizuotas žaibo karas, kuris lėmė invazijos pajėgų sutriuškinimą.
Negalėjau likti nuošalyje. Bandžiau įstoti į svetimšalių legioną (Ukraina jį sukūrė Rusijos invazijos pradžioje, kad užsieniečiai galėtų kovoti Ukrainos pusėje. – red.), tačiau tuo metu rusų į jį nepriimdavo. Tada atsirado legionas „Rusijos laisvė“, kreipiausi į jį, atlikau atitinkamas procedūras ir atsidūriau čia. Pagal įsitikinimus esu dešinysis nacionalistas. Jau seniai supratau, kad teisiškai pakeisti valdžią Rusijoje neįmanoma, nes visa valdžia yra Kremliaus diktatūros rankose. Tikėjau ir tebetikiu, kad valdžią Rusijoje pakeisti galima tik ginkluotu sukilimu. Tiesą sakant, tam ruošiausi visą gyvenimą ir dabar tame dalyvauju. Mes kovojame gėrio, Ukrainos pusėje. Po Ukrainos pergalės itin aktualus bus valdžios pakeitimo Rusijoje klausimas.
– Leidinys „Agenstvo“ teigia, kad buvote Rusijos imperinio judėjimo (RIJ), kuris, pavyzdžiui, JAV paskelbtas teroristine organizacija, narys. Ką ten veikėte? Kokia šios organizacijos ideologija?
– RIJ yra dešinioji monarchistinė organizacija. Ji propaguoja tradicines vertybes ir monarchijos atkūrimą Rusijoje. Šios organizacijos nariai nuo 2014 m. kovoja Rusijos pusėje Donbase. Iš organizacijos pasitraukiau dar prieš tuos įvykius, o apie kariavimą Donbase Rusijos pusėje net mintis nebuvo kilusi. Greičiau jau galvojau apie kovą Ukrainos pusėje.
Matote, dešinieji Rusijoje yra greičiau subkultūra. Tai gana neadekvati publika, kuri mano, kad jei kur nors sumuš uzbeką, padės Rusijos atgimimui. Visa tai nesąmonė. Visas šias organizacijas dažniausiai yra sukūrusi ir kuruoja FST. Iš to nieko gero nebus.
– Laikraštis „The New York Times“ padarė išvadą, kad už laiškų su sprogmenimis siuntinėjimą Ispanijos valstybinėms institucijoms gali būti atsakingas RIJ. Ar jie tikrai turi tokių įspūdingų ryšių visoje Europoje?
– Reikia suprasti, kad visos radikalios dešiniosios ar kairiosios Europos organizacijos yra ant Kremliaus kabliuko. Jis jas maitina, o reikiamu momentu stumteli reikiama kryptimi. Nesenas pavyzdys – Korano sudeginimas Švedijoje. Šis veiksmas reikalauja minimalių pastangų, bet turi didelį poveikį: Turkija pradėjo blokuoti Švedijos stojimą į NATO, – sako „Cezaris“.
Paklausti apie legiono dydį, kovotojai atsakė taip: „Mes įstojome į antrąjį batalioną, o dabar jau formuojami trečiasis ir ketvirtasis. Negalime žinoti tikslaus skaičiaus, nes esame išsibarstę po visą fronto liniją: keliame ne tik karinę, bet ir politinę grėsmę Rusijai.“ Kokie žmonės kovoja legiono gretose? „Cezaris“ tęsia:
– Absoliučiai skirtingi. Visų likimai skirtingi, tačiau mus sieja bendras tikslas – apginti Ukrainą ir grįžti į Rusiją su ginklais rankose. Rusija save jau diskreditavo, ir jokio normalaus valdžios pasikeitimo ten nebus: jie įsikibę į valdžią ir pasirengę nužudyti milijonus žmonių, kad tik išsilaikytų. Su šiais niekšais galima susitvarkyti tik jėga.
– 2022-ųjų birželį pasirodė informacija, kad prie legiono prisijungė buvęs „Gazprombank“ viceprezidentas Igoris Volobujevas. Kur jis yra dabar?
– Mūsų keliai nesusikirto. Esame skirtinguose padaliniuose ir negalime to komentuoti.
– Bet ar jis apskritai yra legione?
– Negalime to komentuoti, esame atsakingi tik už savo dalinį ir savo bendražygius.
„Cezaris“ ir „Tylusis“ – minosvaidininkai. Dabar jie yra prie Bachmuto. „Cezaris“ pasakoja apie dabartinę padėtį prie Bachmuto:
– Ukrainos kariuomenė primetė priešui mūšį sau palankiomis sąlygomis. Tuo pat metu Rusijos politinė vadovybė verčia Rusijos armiją kautis jai nepalankiomis sąlygomis. Strategijos požiūriu Bachmutas rusams nieko neduoda. Jiems tiesiog reikia parodyti kokią nors pergalę. Pusę metų jie aukoja savo dalinius, iššvaistydami šimtus ir tūkstančius vagonų amunicijos. Bobos, žinoma, dar prigimdys, bet štai sviedinių jiems jau trūksta. Artilerijos vamzdžiai dėvisi, mūšio metu sudega technika. Vardan ko? Donecko srityje yra dar 15 tokių miestų. Pažvelkite į Slovjansko-Kramatorsko aglomeraciją. Jei jie nesusitvarko su Bachmutu, kas vyks ten?
Supraskite, kad Putinas nežino, kaip išeiti iš šio karo. Jo politinis tikslas – užimti Donecko sritį ir paskelbti ją karo tikslu. Mes labai abejojame jo galimybėmis užimti visą Donecko sritį – mes dar pakovosime dėl Bachmuto ir išgersime nemažai priešo kraujo. Mes kovosime iki pergalės, ji nebus greita ir lengva. Bet mes tikrai laimėsime!
– O vietos gyventojai ką pasakoja? Ką jie apie jus galvoja?
– Daugelis laisvos Ukrainos šalininkų paliko Bachmutą – jaunesni ir guvesni. Liko daug senų žmonių – jų galvose tebėra Sovietų Sąjunga. Yra ir tokių, kurie laukia „rusų pasaulio“. Taip pat yra marginalų – narkomanų, alkoholikų. Yra žmonių, kurie bendradarbiauja su Rusijos saugumo tarnybomis. Kartu yra daug žmonių, kurie mus palaiko. Labai malonu, kai žmonės tau šaukia „Šlovė Ukrainai“. Tada supranti, kad ne veltui gini šią žemę, – sako „Cezaris“.
„Tylusis“ mano, kad žmonės tiesiog pavargo nuo karo. „Žmonės nuolat priversti ieškoti vandens, maisto, šilumos, todėl atrodo, kad jie visi mūsų nekenčia. Galbūt jie piktinasi ne mumis, o padėtimi, kurioje atsidūrė“, – pridūrė jis.
Pasak kovotojų, jie neturi dienotvarkės, užduotys gali būti vykdomos dieną, naktį, vakare ir anksti ryte. Jie pasakoja, kad labai daug jų laiko užima buitiniai procesai. „Niekas už tave nepriskaldys malkų, neparuoš nakvynės vietos, neišvalys minosvaidžio ir tavo asmeninio ginklo. Kartais sąjungininkų duodamus ginklus tenka tiesiog perdaryti, naudojant paprasčiausią dildę. Visa tai atima laiko, – pasakė „Cezaris“, o „Tylusis“ pritariamai linktelėjo galva.
– Kaip mobilizacija paveikė karo veiksmų eigą? Matėme Ukrainos ginkluotųjų pajėgų proveržį Charkivo kryptyje ir visos srities išlaisvinimą. Dabar ukrainiečių puolimas vyksta gana lėtai, o Rusijos armija, pasak karinių ekspertų, kai kuriose vietovėse daro pažangą.
– Žinoma, mobilizacija turėjo įtakos šiems procesams, tačiau Ukrainos kariuomenės ginkluotės trūkumas taip pat turi įtakos. Jei dabar būtume gavę tą ginkluotę ir priemones, kurių prašė generolas Valerijus Zalužnas, šiandien iš esmės nebūtų jokių klausimų dėl [priešo] sutriuškinimo. Geležis stipresnė už mėsą. Matote, ką daro stebuklingasis HIMARS: 20–30 mašinų pakeitė karo eigą, o Vakarai turi dar šimtus šių mašinų. Jie turi tūkstančius tankų, aš net nekalbu apie aviaciją. Jei Ukraina būtų turėjusi bent mažą dalį šių ginklų, mes su „Tyliuoju“ jau švęstume pergalę kur nors Krymo paplūdimyje.
Deja, Vakarai yra pragmatiški ir jiems reikia labai daug laiko, kad įsibėgėtų. Čia žmonės žūsta tūkstančiais, o ten galvoja, į kokį restoraną nueiti, kokį spektaklį pasižiūrėti. Civilizacija tampa lėkšta. Jei Putinas būtų žinojęs, kad jam iškart bus sulaužytas stuburas, nebūtų užpuolęs nei Sakartvelo, nei Ukrainos“, – sako „Cezaris“.
Į pokalbį įsitraukė ir „Tylusis“:
– Pajutome mobilizaciją: galima tiesiog šaudyti nesitaikant ir būtinai į ką nors pataikysi. Anksčiau mums tekdavo vaikytis rusų grupes, kad jas išgaudytume, bet dabar jų tiek daug – kiekviename lauke.
– Taip, tai suteikia jiems galimybę šiek tiek pasistūmėti į priekį, tačiau didžiulių nuostolių kaina – tai matyti pagal Ukrainos ginkluotųjų pajėgų Generalinio štabo statistiką, – pridūrė „Cezaris“. – Žinoma, man gaila tų varguolių. Norėčiau dar kartą kreiptis į juos (rusus): Ukrainoje jūs neturite priešų. Paryžiuje, Niujorke nėra priešų. Visi jūsų priešai sėdi Kremliuje.
– „Cezari“, užsiminėte apie valdžios pakeitimą Rusijoje jėga, kokiu būdu ketinate tai padaryti? Kokiomis aplinkybėmis tai įmanoma?
– Istorija labai dažnai kartojasi: prisiminkime Rusijos–Japonijos karą – tada Rusijoje įvyko pirmoji revoliucija, Pirmąjį pasaulinį karą – po kurio sekė Vasario ir Spalio revoliucijos. Putinas kūrė išsigimusią valstybę, o puolimu prieš Ukrainą bandė išspręsti vidaus problemas. Nedidelis pergalingas karas, „SSRS 2.0“, populiarumas augs, žmonės bus patenkinti, nes imperinės rusų ambicijos dar nenuslopo – tikėtasi, kad bus taip, bet iš tikrųjų Putinas patirs skaudų karinį pralaimėjimą. Elitas ir žmonės manys, kad kaltas būtent jis.
Valstybė jau prarado prievartos monopolį – pažvelkite į Prigožiną ir Kadyrovą. Atsirado gubernatorių su nuosavais savanorių batalionais. Vieną dieną Tatarstano prezidentas gali paprasčiausiai pasakyti: „Vaikinai, kam man reikalingos jūsų problemos? Aš turiu naftos, dujų ir keturis batalionus, apsieikite be manęs.“
Po „mogilizacijos“ Putinas smarkiai pakėlė statymus: anksčiau kovojo „žalieji žmogeliukai“, o tūlas Vasia iš Saratovo sėdėjo su alumi prie televizoriaus. Dabar Vasia turi atsikelti, įlipti į šaltą apkasą prie Bachmuto, o ten jam ant galvos nukris mūsų su „Tyliuoju“ mina. Tada Vasios nuotaika gali pasikeisti. Jei Vasia gerai pagalvos, galbūt jis prisijungs prie mūsų ir kartu žygiuosime į Maskvą. Vasia, gerai pagalvok apie tai!
– Sakėte, kad daugelis rusų vis dar turi imperinių ambicijų, tačiau pats buvote RIJ narys. Vis dėlto 2014 metais nepalaikėte, kaip galėtų atrodyti, karo už „imperijos atgimimą“ Kaip visa tai dera tarpusavyje?
– Rusija turi daug vidaus problemų. Rusija jau patyrė vieną tragediją – 1917-uosius. 1991-aisiais, deja, mums nepavyko pasukti normaliu keliu, nes dekomunizacija neįvyko: Jelcinas yra buvęs komunistas, visa Putino vadovybė irgi. Prisiminkite: 1993-ieji – Baltųjų rūmų šaudymas Maskvoje, demonstracijų išvaikymas, po to dvejos kruvinos žudynės Čečėnijoje, teroristiniai išpuoliai, namų sprogdinimai. Nieko neišėjo. Niekas nepabandė iki pamatų sugriauti komunistinę diktatūrą. Žmonės buvo politiškai neišsilavinę, neraštingi, užguiti. Sovietizmas niekur nedingo iš mūsų bendrapiliečių galvų. Jie nenori dirbti, nenori mąstyti, nenori puošti juos supančio pasaulio.
Kas yra Rusijos giluma? Tai purvas, griuvėsiai, beviltiškumas, girtuoklystė. Reikia tuo užsiimti, o ne plėsti savo kalėjimą, užgrobiant Sakartvelą, Ukrainą, Baltijos šalis ir Baltarusiją. Štai toks aš rusų nacionalistas. Manau, kad reikia užsiimti gyvenimu savo namuose. Nereikia nieko užgrobinėti. Jei gyvensi labai gerai, kiti patys pasiprašys pas tave.
Pagrindinė Rusijos istorijos klaida buvo 1917-ųjų revoliucija, kai bolševikai nužudė carą. Pačiame socializme nėra nieko blogo, bet pažiūrėkite, kas atėjo į valdžią. Nėra jokios prasmės jėga laikyti tų, kurie nenori būti su tavimi. Nėra jokios prasmės naikinti svetimą kultūrą, svetimą kalbą, o juk visa tai vyko carinės Rusijos laikais, Sovietų Sąjungos laikais ir tęsiasi dabar, valdant Putinui. Daugelio Rusijos tautų genocidas tebevyksta. Kažkokie žmonės, pavyzdžiui, atvyksta į chantų ar mansių žemes, kur žmonės gyvena iš vietinių amatų: gano elnius, kažką renka. Tie atvykėliai gręžia skyles žemėje, pumpuoja iš ten naftą, ten pat išmeta atliekas, gąsdina elnius, spjaudo ant vietos gyventojų – ar tai nėra genocidas?
Valdovo darbas – padaryti savo žmones geresnius ir šviesesnius, o ne daryti iš jų degeneratus, kaip padarė Putinas. Pažiūrėkite, kuo rusai tapo per 20 metų – tai siaubas. Kai jie eilinį kartą raketa pataiko į namą su moterimis ir vaikais, jie juk džiaugiasi! Dėl Rusijos problemų nekaltinu reptiloidų, žydų masonų, Obamos ir Bideno. Visos Rusijos problemos kyla dėl jos pačios gyventojų ir vadovų, kuriuos gyventojai ir toliau toleruoja.
– Ar rusai pasirengę perversmo scenarijui?
– Gyventojai niekada nebus pasirengę. Pilietiniame kare Rusijoje dalyvavo vienas procentas gyventojų. Kiek šiandien yra vienas procentas? Tai pusantro milijono žmonių. Tiek pakaks susidoroti su visais nusikaltėliais. Tai ne skaičiaus, o motyvacijos, pasirengimo ir išteklių klausimas.
Viskas pasiekiama palaipsniui. Žmonės turi subręsti. Jie turi matyti brandžią idėją. Negalima tiesiog pasakyti: „Putino Rusija yra bloga“, žmonėms reikia parodyti kitokios ateities vaizdą. Kai žmonės pamatys, kad yra ateities paveikslas, kad yra žmonių, pasirengusių už jį kovoti, tada pakankamai daug adekvačių žmonių paseks paskui juos. Dabar mes formuojame tokį subjektyvumą. Esame pasirengę prisiimti atsakomybę už savo šalį. Kremliaus prasisiekėliai neturi teisės valdyti žmonių – jie jau seniai save diskreditavo.
Pokalbio pabaigoje lieka tik „Cezaris“.
– Ar bijote mirties?
– Aš esu krikščionis. Suprantu, kad čia gyvenu tik dalį savo gyvenimo, bet po to būsiu atsakingas už tai, ką padariau. Dievas pareikalaus atsakomybės, jeigu mačiau nekaltųjų mirtį ir jos nesustabdžiau. Aš kovoju gėrio pusėje ir ginsiu Ukrainą iki galo. Jei pasibaigus šiam karui dar būsiu gyvas, vienaip ar kitaip pateksiu į Rusiją ir toliau kovosiu už laisvę.
