Du taikių protestų Maskvoje šeštadieniai – dvi susidorojimo su protestuotojais akcijos. Masė areštų, demonstrantų talžymas lazdomis – Rusijos sostinėje tokių veiksmų policija buvo ėmusis labai seniai.
Ką tokia režimo reakcija rodo? Panašu, rašo M.Galeotti, kad Kremliuje buvo priimtas sprendimas, jog protestus reikia ne tiesiog riboti, o sutriuškinti – siekta pademonstruoti režimo jėgą.
Žinoma, kalbėti reikėtų ne vien apie Maskvos miesto tarybos rinkimus, bet apie didesnes opozicijos viltis ir elito atstovų baimes.
Kremliaus skaičiavimai
Pirmiausia, Maskvoje imta baimintasi, kad protestų rengėjai visoje šalyje perims iniciatyvą iš valdžios – juk režimas leido vykti ir tęstis demonstracijoms dėl naujos cerkvės Jekaterinburge bei dėl žurnalisto Ivano Golunovo arešto.
Kitaip tariant, Kremlius – ir tikrai ne Maskvos merija, o Rusijos prezidento administracija – nutarė neleisti žmonėms nė pagalvoti, kad valdžios kumštis atsileidžia.
Antra, Vladimiro Putino režimas aiškiai skiria protestus dėl konkrečios problemos ir akcijas, nukreiptas prieš visą sistemą.
Viena vertus, socialinis kontraktas toks: smulkesnius protestus rengti leidžiama, nes taip tiek leidžiama žmonėms išsilieti ir nurimti, tiek prigąsdinami dažniausiai itin neprofesionalūs ir korumpuoti smulkesni valdininkai.
Kita vertus, protestuotojams kalama į galvas: jei norite, kad jūsų problemos būtų išspręstos, turite apsimesti, jog nekalbate apie platesnes sistemos patologijos – korupciją, elito nebaudžiamumą, neaiškias investavimo kryptis, nesąžiningus rinkimus ir visa kita.
O opozicionieriai, siekiantys teisės dalyvauti rinkimuose Maskvoje, tikrai neplanavo per kampaniją kalbėti tik apie naujas autobusų stoteles ir vaikų darželių renovaciją. Garsių diskusijų apie putinizmą Kremlius neleidžia, tad protestuotojams nutarta nesuteikti jokių šansų.
Vladimiro Putino režimas aiškiai skiria protestus dėl konkrečios problemos ir akcijas, nukreiptas prieš visą sistemą.
„Galiausiai šis susidorojimas yra platesnio chaoso elito gretose simptomas – auga susirūpinimas dėl ateities. Ar Putinas 2024 metais pasitrauks? Pasiliks? Kas jį pakeis? Kada pradės augti ekonomika? Kada žmonėms trūks kantrybė?“ – rašo M.Galeotti.
Įvairūs klanai jau riejasi – politinis kapitalas deginamas santykių aiškinimuisi ir pajamų šaltinių susigrąžinimo operacijoms. Užsuktas vilkelis: jei tavo varžovai stoja kariauti, privalai sekti jų pavyzdžiu.
Oficiali ir tikra linija
Tokioje atmosferoje politiką pradeda lemti būtent baimė. Tarp putinistų yra tokių, kurie iš tikrųjų tiki absurdiška oficialia linija, esą protestuotojai planuoja perversmą, esą juos finansuoja George'as Sorosas ar JAV valstybės departamentas, esą miniose pilna užsienio agentų.
Daug labiau išplitęs susirūpinimas, kad protestai gali virsti nekontroliuojamais – kaip „Solidarumo“ judėjimo demonstracijos Lenkijoje praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje.
Apklausos, beje, liudijančios, kad daugiau maskviečių pritaria protestams nei nepritaria, taip pat rodo, jog tik ketvirtadalis rusų tiki V.Putino gebėjimu išspręsti šalies problemas. 21 milijonas žmonių Rusijoje dabar žemiau skurdo ribos – rekordiškai daug, net 14,3 proc. gyventojų.
V.Putinas reguliariai pažada: ateina geresni laikai. Tačiau režimo eiliniai žino, kad pažadas tuščias. O žmonės nerimsta.
J.Levados centro tyrimas parodė, esą jau net 27 proc. respondentų yra pasiryžę eiti į gatves ir taip skųstis dėl prastėjančio gyvenimo. Pernai tokių žmonių buvo dvigubai mažiau.
38 proc. apklausos dalyvių taip pat tvirtino nenorintys, kad V.Putinas pasiliktų prezidentu po 2024 metų, kai baigsis jo kadencija. Vėlgi, praėjusiais metais tokių respondentų buvo gerokai mažiau – 27 proc.
Anot M.Galeotti, Kremlius galėjo pasielgti pakankamai protingai: leisti opozicionieriams dalyvauti rinkimuose ir galbūt laimėti vietų iš esmės jokių galių neturinčioje Maskvos miesto taryboje. Tuomet šie deputatai dar būtų ir marginalizuoti ar priimti į didelę režimo šeimą.
Tačiau Maskvos meras Sergejus Sobianinas ir Rusijos prezidento administracijos Vidaus politikos departamento vadovas Andrejus Jarinas nutarė kovoti ir laimėti šią kovą, tuo pačiu parodant ryžtą.
Dirbo tik pareigūnai iš Maskvos
Jėgos struktūrų operacijos abu šeštadienius buvo didžiulės – veikė ir policija, ir Nacionalinė gvardija. Kita vertus, pareigūnų veiksmai buvo gana riboti.
„Smurto buvo daug ir įvairaus, bet jis buvo asmeniškas – ne mechaniškas. Pamatėme senamadiškus skydus ir lazdas riaušių policijos – „kosmonautų“ – rankose. Yra vandens patrankos, ašarinės dujos, bet tokių priemonių pasirinkta nenaudoti.
Manoma, kad policininkus elgtis ryžtingiau paragino būtent prezidento administracijos ir Nacionalinės gvardijos, beje, ko gero, ir įkurtos tam, jog slopintų pilietinius neramumus, atstovai.
Atrodo, kad stengtasi vykdyti operaciją konkrečiose vietose ir nesudaryti įspūdžio, kad visame mieste paskelbta nepaprastoji padėtis. Juk ašarinės dujos negerbia kvartalų ribų“, – svarsto M.Galeotti.
Visgi pareigūnai puikiai žinojo, kad reikės mušti ir suiminėti taikius, beginklius protestuotojus. Valstybinėje žiniasklaidoje kliedėta apie ginkluotus riaušininkus, bet saugumo pajėgos buvo tikros, kad smurtaus tik uniformuotieji.
Maskvos gatvėse abu šeštadienius veikė Nacionalinė gvardija, taip pat OMON pajėgos ir policininkai, kurie daugiausia buvo atsakingi už areštus.
„Liepos 27-ąją reguliarioji policija netryško entuziazmu ir nepuolė triuškinti protestuotojų. Bet Rusija tikrai dar nėra tokia, kad režimui reikėtų baimintis dėl pareigūnų nepaklusnumo. Rugpjūčio 3 dieną policininkai jau buvo drąsesni“, – pastebi analitikas.
Manoma, kad policininkus elgtis ryžtingiau paragino būtent prezidento administracijos ir Nacionalinės gvardijos, beje, ko gero, ir įkurtos tam, jog slopintų pilietinius neramumus, atstovai.
M.Galeotti taip pat įžvelgia, kad sostinėje abu kartus dirbo išskirtinai maskviečiai pareigūnai – skirtingai nei per 2011-2012 metų protestus, kai į Maskvą buvo pašaukta daugiau policininkų iš regionų. Kitaip tariant, yra erdvės vykdyti dar didesnes operacijas.
Abi pusės turi ką prarasti
Per pirmąjį protestą paskelbta apie 1,3 tūkst. areštų, per antrąjį, kuris buvo mažesnis, – apie 800 suimtų žmonių. Antrąjį šeštadienį mažiau žmonių į gatves išėjo ir dėl to, kad Maskvoje smarkiai lijo.
Merija, regis, nori mažiau įtampos ir pasiūlė artėjantį savaitgalį surengti teisėtą demonstraciją. Dar neaišku, ar opozicija – ir Kremlius – sutiks pasirašyti po tokiu kompromisu.
Mat abi pusės tikrai turi ką prarasti. Opozicija nenori pasirodyti nerimta – juk Aleksejus Navalnas ir jo sąjungininkai siekia įplieksti platų nacionalinį judėjimą, bet šiuo metu jo tinklas labai plonas ir pažeidžiamas. Tad atsitraukti dabar nebūtų protinga.
Savo ruožtu Kremliaus tikslai tokie, kad kompromisui vietos juose nėra – anot M.Galeotti, siekiama parodyti opozicijai, kad įžūlūs ir sėkmingi iššūkiai režimui neįmanomi.
Potencialiems opozicijos rėmėjams taip pat leidžiama suprasti, kad prisijungdami prie demonstracijų jie smarkiai padidina kelionės į areštinę tikimybę, o elitą reikia įtikinti – valstybė stipri ir gins dabartinį status quo.
Tad Kremlius irgi negali atsitraukti. O tuo metu „kosmonautai“ gali nebaudžiami grūsti pensininkus ir niekuo dėtus praeivius grūsti į policijos autobusiukus, propagandistams šalia šūkaujant apie riaušininkus ir provokatorius.
„Be jokios abejonės, dalis opozicionierių pradės abejoti, ar eitynės ir kandūs plakatai gali kažką pakeisti, ir galvoti, kad Kremlius į viską atsako jėga“, – rašo M.Galeotti.
Kita vertus, jis pastebi, kad režimas Rusijos žmonėms tegali pasiūlyti pridvisusią propagandą, filmus apie Antrąjį pasaulinį karą ir tuščius pažadus, esą rytojus bus šviesesnis: „Vien smurtas yra ženklas, kad režimas nebeturi idėjų ir nebegali pasikeisti.“
-
Kodėl Kremlius konkurencingų savivaldos rinkimų ėmė bijoti labiau nei masinių protestų?
-
Ekspertai: susidorojimas su protestuotojais Maskvoje jų neįbaugins
-
Maskvoje per opozicijos demonstraciją policija areštavo per 800 žmonių
-
Edwardas Lucasas: Kaip galime padėti protestuotojams Maskvoje ir Honkonge?
-
Rusijoje iš opozicijos mitinge dalyvavusios poros bandoma atimti tėvystės teises
