Žurnalistas Jamie Dettmeris, leidinio „Politico“ nuomonių skilties redaktorius, dabartinę Rusijos ir Ukrainos padėtį fronte vertino pasitelkdamas Antrojo pasaulinio karo paralelę, teigdamas, kad tiek Raudonoji armija, tiek Rusijos Federacijos kariuomenė padarė neteisingus žingsnius karo pradžioje.
Pasak žurnalisto, Raudonosios armijos silpnąsias vietas negailestingai atskleidė mūšiuose patyrę vokiečiai. Jos karininkų korpusas vis dar bandė atsigauti po Stalino valymų ir buvo ankstyvoje atsistatymo stadijoje, kai Adolfas Hitleris ir jo generolai, įsitikinę greita pergale, 1941 m. birželį jai smogė.
„Tiesą sakant, vokiečių vyriausioji vadovybė buvo tokia pasitikinti savimi, kad net neplanavo aprūpinti savo karių žieminiais drabužiais – lygiai taip pat, kaip Rusijos generolai pernai buvo taip įsitikinę greita pergale, kad ragino pavaldinius susikrauti daiktus į pergalės paradus Kyjive“, – rašė J.Dettmeris.
-
Iškart po Vokietijos ministrės vizito Rusija smogė Charkivui
-
JAV ir sąjungininkai susitiks Vokietijoje koordinuoti pagalbos Ukrainai
-
Rusijos samdinių grupė „Wagner“ skelbia kontroliuojanti Ukrainos Soledarą
-
Ukrainiečių kariškiai: rusų pareiškimai apie Soledaro užėmimą neatitinka tikrovės
-
Ukrainos žvalgyba: Rusija uždraudė iš šalies išvykti karo prievolininkams
-
Kanada padovanos Ukrainai oro gynybos sistemą
-
Kremlius ragina neskubėti skelbti pergalės Soledaro mūšyje
Žurnalistas pastebėjo, kad iki karo pabaigos Raudonoji armija išmoko savo pamokas, ir kelia klausimą, ar generolo Sergejaus Surovikino vadovaujamos Rusijos ginkluotosios pajėgos gali padaryti tą patį? Pasak „Politico“, atsakymas į šį klausimą gali nulemti Rusijos prezidento Vladimiro Putino karo su Ukraina baigtį.
„Metais matuojami karai tampa organizacinio mokymosi ir prisitaikymo varžybomis. Galiausiai tai ir yra skirtumas tarp pergalės ir pralaimėjimo“, – pažymėjo su leidiniu „Politico“ kalbėjęs karybos akademikas Michaelas Clarke'as.
Karui Ukrainoje artėjant prie pirmųjų metinių, abi pusės vertina ir planuoja tolesnius veiksmus konflikte, kuris pastaruosius tris mėnesius buvo įstrigęs aklavietėje.
Sausumos kariniai veiksmai dabar sutelkti į 600 km ilgio fronto liniją Ukrainos Donbaso regione. Kovos, vietovėje oficialiai pramintoje „mėsmale“, pasižymi įnirtingomis kautynėmis, kurių aukų skaičių apdairiai slepia abi konflikto pusės.
Teigiama, kad Kremlius netrukus paskelbs dar vieną dalinę mobilizaciją, tik šį kartą norėdamas prijungti dar 500 tūkst. karių, kurie papildys jau pašauktų 300 tūkst. karių gretas.
Nors, panašu, kad Ukraina turi persvarą Luhanske, tačiau aplink Soledarą Donecko srityje susitelkė Jevgenijaus Prigožino „baudžiamieji batalionai“, todėl pastarosiomis dienomis Ukrainos ginkluotosios pajėgos buvo priverstos dislokuoti pastiprinimą, kad neleistų Rusijai visiškai užimti druskos kasyklomis garsėjančio miesto, teigė Vakarų karybos pareigūnai.
Ukrainos vyriausiosios žvalgybos valdybos vadovas Kyrylo Budanovas praėjusią savaitę „ABC News“ sakė, kad Ukraina pavasarį planuoja didelį puolimą ir kad tikisi, jog kovo mėnesį kovos bus „karščiausios“.
„Būtent tada [matysime daugiau] teritorijų išlaisvinimo ir galutinių Rusijos pralaimėjimų“, – sakė jis. Ir užsiminė, kad Ukraina planuoja ardomąsias atakas bepiločiais lėktuvais ir raketomis „vis giliau ir giliau“ Rusijos teritorijoje.
Ukrainos pareigūnų nuomone, Rusija telkia ginkluotę ir įrangą savo puolimams Ukrainos pietuose ir rytuose. Teigiama, kad Kremlius netrukus paskelbs dar vieną dalinę mobilizaciją, tik šį kartą norėdamas prijungti dar 500 tūkst. karių, kurie papildys jau pašauktų 300 tūkst. karių gretas.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas paneigė, kad tai ruošiamasi padaryti, tačiau jis tą patį sakė ir likus kelioms dienoms iki praėjusių metų dalinės mobilizacijos. Informacija apie būsimą mobilizaciją nepaskelbta ir trečiadienį pasklidus informacijai, kad iš Rusijos draudžiama išvykti karo prievolininkams.
Kaip tikrąjį iššūkį Rusijai J.Dettmeris įvardino prisitaikymą ir būtinybę profesionalizuotis, kad įveiktų prastą logistiką ir kariautų XXI a. karą, kuriam reikalinga integruota pėstininkų, šarvuočių, artilerijos ir oro pajėgų parama.
O karą Ukrainoje remiantys Rusijos tinklaraštininkai teigė, jog prireiks dar vienos mobilizacijos, norint surengti prasiveržimus aplink Donecką ir Charkivą.
Buvęs Rusijos žvalgybos karininkas ir sukarintų pajėgų vadas Igoris Girkinas, atlikęs svarbų vaidmenį Krymo aneksijoje ir Donbase, pasidalino prognozėmis, kad dar viena mobilizacija bus paskelbta per pirmąsias karo metines.
„Bus antroji mobilizacijos banga. Būsime priversti vykdyti antrąją, o gal ir trečiąją bangą. Norėdami laimėti Ukrainoje, turėsime pašaukti dar bent pusę milijono karių“, – rašė jis susirašinėjimo programėlės „Telegram“ kanale.
Leidinio „Politico“ apžvalgininko teigimu, kariniai ekspertai abejoja, ar vien kiekybinės persvaros pakaks Ukrainos pajėgoms įveikti – nors gerokai didesnis karių skaičius sausumoje iš tiesų turės įtakos. Kaip tikrąjį iššūkį Rusijai J.Dettmeris įvardino prisitaikymą ir būtinybę profesionalizuotis, kad įveiktų prastą logistiką ir kariautų XXI a. karą, kuriam reikalinga integruota pėstininkų, šarvuočių, artilerijos ir oro pajėgų parama, kad būtų pasiektas koks nors esminis rezultatas.
Dėl Ukrainos kariams nuo 2014 m. organizuojamų Vakarų mokymų ir Elono Musko palydovinio interneto tinklo „Starlink“ Ukraina įrodė, kad yra įgudusi kariauti tokiomis jungtinėmis ginkluotėmis. Tačiau Rusija šiuo klausimu patiria sunkumų.
Taip buvo ir su mažų padalinių taktika, kur Rusiją nuolat pranokdavo geriau apmokytos Ukrainos pajėgos, galinčios pasikliauti kompetentingu vadovavimu, kurį atlieka seržantai, turintys teisę priimti sprendimus greitai besikeičiančiame mūšio lauke.
Rusijos kariuomenė jau seniai pripažino vidinius iššūkius, kad turi problemų dėl prastai parengtų seržantų.
Taigi, kad Rusija galėtų laimėti mūšio lauke, turėtų pertvarkyti viską nuo esminio jungtinės ginkluotės karybos tobulinimo iki vadovybės pozicijų perskirstymo. Karo įkarštyje tai sunkiai įvykdomas uždavinys, kuriam įgyvendinti prireiks bent kelių mėnesių mokymų, reziumavo J.Dettmeris.
Tam, kad Ukraina galėtų laimėti šį pragarišką karą, būtina papildoma karinė įranga puolimo pajėgumams stiprinti, todėl Kyjivas jau kelis mėnesius prašo Vakarų sąjungininkų skirti 300 vadinamųjų trečiosios kartos pagrindinių kovos tankų, sukurtų kovai skaitmeninio amžiaus mūšio lauke, kitaip tariant, amerikietiškų M1A2 „Abrams“, prancūziškų „Leclerc“, britų „Challenger 2“ ir vokiškų „Leopard“, taip pat apie 600 kitų kovos mašinų.
Žurnalisto nuomone, iš esmės Rusija savo likimą mūšio lauke laiko savo pačios rankose, tačiau Ukrainos likimas, galiausiai, priklauso nuo jos sąjungininkių.
Nors kai kurios Europos valstybės paskelbė apie planus skirti Ukrainai kovą mūšio lauke galinčių palengvinti mašinų, preliminarūs skaičiai kol kas stipriai atsilieka nuo to, kas pagal Ukrainos ginkluotųjų pajėgų paskaičiavimus, šaliai yra būtina, norint įveikti agresorių.
Leidinys „Politico“ atkreipė dėmesį, kad Ukrainos sąjungininkės yra neryžtingos, nes, ko gero, nerimauja dėl to, kad perdavusios didelį kiekį ginkluotės Ukrainai išeikvos savo arsenalus, kurie gali būti reikalingi kylančios įtampos Europoje ir Azijoje fone.
Negana to, dalis Europos baiminasi, kad, skyrusios tankų ir kitų kovos mašinų Ukrainai, taip prisidės prie konflikto eskalacijos, galinčios sukelti atsakomuosius Rusijos veiksmus.
Skelbiama, kad Didžioji Britanija, svarstanti skirti papildomą karinę ginkluotę Ukrainai, atsidūrė keblesnėje padėtyje nei dauguma kitų didžiųjų karinių galių, nes jos arsenale tėra 227 tankai „Challenger 2“ – šiuo metu 148 iš jų yra modernizuojami arba numatomi atnaujinti, kad jų eksploatavimo laikas būtų pratęstas iki 2035 m. Likusieji 79 tankai šaliai reikalingi kaip atsarginis variantas ir vėliau bus išleisti į atsargą.
O Vokietijoje, 13 kitų Europos šalių ir keliose ES nepriklausančiose šalyse, įskaitant Kanadą, yra apie 2 000 aktyviai naudojamų tankų „Leopard“. Tiesa, nė viena šalis neturi daugiau nei 100 tokių tankų, išskyrus Vokietiją, kuriai priklauso 266.
J.Dettmerio įsitikinimu, dalį iš 3600 pagamintų tankų „Leopard 2“ bei šimtų senesnių modelių, kurie yra užkonservuoti ir saugomi visoje Europoje, gali būti atnaujinti ir panaudoti pavasario puolimui.
Žurnalisto nuomone, iš esmės Rusija savo likimą mūšio lauke laiko savo pačios rankose, tačiau Ukrainos likimas, galiausiai, priklauso nuo jos sąjungininkių.
